Pouvoir et contestation des normes de genre en Tunisie. A propos des corps de femmes lesbiennes

Le présent article s’intéresse au vécu de jeunes femmes tunisiennes qui se disent lesbiennes. Il tente d’éclairer le rapport social à l’altérité à travers les formes d’expression des normes de genre liées à une sexualité dite atypique. Selon une approche socio-anthropologique, l’étude repose sur une enquête par entretien semi-directif avec trois jeunes femmes qui affichent leur orientation sexuelle marginale. L’analyse de type qualitatif révèle que l’apparence corporelle et les usages vestimentaires constituent un fort enjeu des négociations du genre. En effet, la tendance masculine des jeunes lesbiennes interrogées fait qu’elles sèment le doute concernant leur identité de genre et cessent même d’être considérées comme des femmes. Une telle réalité les confronte à différents types de violence dans l’espace public, allant de l’injure jusqu’à la violence physique. Cependant, si la féminité des femmes interrogées est souvent contestée, leurs logiques d’action visent à affirmer une identité de « femme ». Elles souhaitent ainsi à inciter au changement des regards sur le modèle canonique de la féminité, voire même à l’acceptation de différents types d’être femme.

Šiame straipsnyje gilinamasi į jaunų tunisiečių moterų, save laikančių lesbietėmis, patirtį. Mėginama paaiškinti socialinį ryšį su kitoniškumu, kurį išreiškia lyčių normos, susijusios su netipišku seksualumu. Naudojantis socioantropologiniu požiūriu, remiamasi pusiau struktūruotais interviu su trimis jaunomis moterimis, kurios pripažįsta savo marginalią seksualinę orientaciją. Atlikus kokybinę analizę, atskleidžiama, kad šių moterų išvaizda ir apranga tampa rimta problema, derantis dėl lyties identiteto viešojoje erdvėje. Vyriškas apklaustų jaunų lesbiečių įvaizdis pasėja abejonę dėl jų lyties tapatybės ir viešo jų, kaip moterų, įvaizdžio. Todėl šios moterys susiduria su skirtingais prievartos tipais – nuo įžeidinėjimų iki fizinės prievartos – viešojoje erdvėje. Viena vertus, įžeidimai nukreipiami į lesbiečių kūną, kuris laikomas nešvariu. Moterys teigia, kad lesbiečių seksualumas provokuoja kitų pasišlykštėjimą ir neapykantą. Nuolat patirdamos intensyvų žodinį smurtą, moterys pradeda jį laikyti banaliu ir nuvalkiotu, tokiu būdu jį „iškenčia“ ir neutralizuoja jo neigiamas pasekmes. Kita vertus, fiziniu smurtu siekiama užfiksuoti kūno vientisumo ir integralumo pažeidimą, pažymėti daugiau įgaliojimų ir įtvirtinti dominavimo galią. Nors šių moterų moteriškumas yra dažnai kvestionuojamas, jų pačių veiksmų logika leidžia įtvirtinti lesbietės tapatybę. Tokiu būdu jos stengiasi keisti požiūrį į kanoninio moteriškumo modelį ir formuoti kitokio tipo moters sampratą.