Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/35062
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Filosofija / Philosophy
Author(s): Petrina, Denis
Title: (Beveik) nieko politika: (iš/į)kūnijant afektyviąją subjektyvybę
Other Title: The politics of (almost) nothing: dis/embodying the political subjectivity”
Extent: 69 p.
Date: 24-May-2017
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas. Filosofijos ir socialinės kritikos katedra
Keywords: Afektas;Kūnas;Biopolitika;Politinė subjektyvybė;Afektyvioji biopolitika;Affect;Body;Biopolitics;Political subjectivity;Affective biopolitics
Abstract: Darbo pavadinimas – „(Beveik) nieko politika: (iš/į)kūnijant afektyviąją subjektyvybę“ – nurodo į pagrindines kategorijas, nagrinėjamas šiame magistro darbe: afektą, kūna, politinę subjektyvybę. Tradicinėse, racionaliose politikos teorijose afektas arba buvo laikomas „nieku“ (nebuvo jokių bandymų jį konceptualizuoti), arba jam buvo suteikiama tik marginali vieta. Apie kūną ir nuo jo neatsiejamą afektyvumą pradėta kalbėti tik naujai politikos teorijos paradigmai, biopolitikai, atsiradus, kurioje, plačiausia prasme, yra reflektuojamas politikos ir gyvybės santykis. Šiame darbe skirtingos biopolitikos teorijos yra analizuojamas iš kūno, kaip subjektyvybės (taip pat – politinės) sąlygos, perspektyvos, o pagrindinis keliamas klausimas yra: „Ką gali kūnas?“. Pirmame magistro darbo skyriuje analizuojamos megalomaniškos negatyviosios biopolitikos paradigmos, atstovaujamos Foucault, Agambeno ir Esposito. Pagal šias teorijas kūnai yra administruotini daugiai, populiacijos, sudarančios valstybės protokūną, valdomos normalizavimo/imunizavimo ir disciplinavimo (produkavimo ir reprodukavimo) bei rasizmo (eliminavimo) technologijomis. Tačiau klausimas, kaip biogalia verčia kūną veikti jai parankiu būdu, taip ir lieka neatsakytas. Mėginant atsakyti į šį klausimą, antrame skyriuje aptariamas biogalios, kūno ir subjekto santykis. Remiantis Lawrence, Thacker ir Clough, teigiama, kad galia veikia ne ideologiškai, bet afektyviai, apeidama subjektą, vykdydama normalizuojančią ir homogenizuojančią afektą „afektyviąją ortopediją“. Trečiame skyriuje galios perspektyva keičiama į decentralizuotą afekto perspektyvą: daroma skirtis tarp dviejų galios formų, Potestas ir potentia, pristatoma potentia politinė figūra – daugis – Hardto ir Negri bei Virno teorijose. Prieinama prie išvados, kad potentia pajungimas Potestas yra įmanomas, kaip teigia Kordela, biogaliai uzurpuojant geismą ir redukuojant malonumą į sistemai parankių pasirinkimų repertuarą. Ketvirtame skyriuje biogalios geismui yra priešpriešinamas Deleuze’o ir Guattari konceptualizuotas ontologinis geismas, leidžiantis pažvelgti į politinį gyvenimą ir jo dalyvius ne kaip į fiksuotas struktūras, bet kaip į nuolat savo funkcionalumą keičiančias mašinas ir persikonfigūruojančius asambliažus. Politine prasme, šį geismą siūloma suvokti kaip afektą, kuris, anot Massumi, yra protopolitinis: transversalus, intensifikuojantis, įgalinantis perėjimą iš vienos politinės teritorijos į kitą. Galiausiai, penktame skyriuje bandoma konceptualizuoti alternatyvią, afektyviąją biopolitiką ir afektyviąją subjektyvybę. Bio/politinis laukas suvokiamas kaip „kūnas be organų“ – intensyvi imanencijos plotmė, tuo tarpu afektyvioji subjektyvybė didina savo pajėgumus, steigdama santykį su šia plotme, atsiverdama virtualumui, naujoms galimybėms. Tokia politinė subjektyvybė, remiantis Massumi ir Protevi, yra procesuali, intensyvi, lanksti, kūrybinga, atvira virtualumui. Tai, kas lieka nuo subjekto yra oda, kaip teigia Nancy, vienintelis įmanomas individo santykis su savimi ir aplinkiniu pasauliu, o pati subjektyvybė nuolatos įsikūnija, jungdamasi prie naujų asambliažų, ir išsikūnija. Todėl simptomišką negatyviajai biopolitikai klausimą, nukreiptą į ribotas kūno galimybes: „Ką gali kūnas?“ siūloma keisti į teigiamą, nukreiptą į virtualumą klausimą: „Ką kūnas gali?“
The title of this paper – “The Politics of (Almost) Nothing: dis/Embodying the Political Subjectivity” – includes the key categories that are analyzed in this paper: the affect, the body, the political subjectivity. In traditional, rational political theories the affect is either considered “nothing” (that is, there have been no attempts to conceptualize it) or is granted only a marginal conceptual place. It has become possible to consider the body and immanent to it affectivity as a part of politics only since the occurrence of a new political paradigm – biopolitics – which, in the broadest sense, reflects upon the nexus between politics and life. In this paper, different biopolitical theories are analyzed from the perspective of the body, as a prerequisite for the subjectivity (the political subjectivity is no exception), while the key question is “What can a body do?” In the first chapter of this master thesis, megalomaniac negative biopolitical theories, represented by Foucault, Agamben and Esposito, are investigated. According to these theories, bodies are managed multiplicities, populations, forming the state’s protobody and governed through the techniques of normalization/immunization and discipline (production and reproduction), as well as racism (elimination). And yet, the question how biopower makes the body function in accordance with its needs remains unanswered. Attempting to answer this question, in the second chapter, the relation between biopower, the body and the subject is examined. As suggested by Lawrence, Thacker and Clough, power functions not ideologically, but, indeed, affectively, bypassing the subject, normalizing and homogenizing the affect through “affective orthopaedia”. In the third chapter, the perspective is changed into the decentralized perspective of the affect: a difference between two forms of power, Potestas and potentia, is introduced, as well as a representing the latter political figure – the multitude – is discussed in the context of Hardt and Negri and Virno’s theories. It is stated that the subordination of potentia to Potestas is possible, as argued by Kordela, because biopower usurps the desire and reduces the enjoyment to a systematic repertoire of choices. In the fourth chapter, the produced by biopower desire is counterposed with the conceptualized by Deleuze and Guattari ontologic desire, allowing to view political life and its participants not as fixed structures, but rather as constantly changing their functionality machines and reconfiguring assemblages. Viewed politically, this desire should be understood as the affect, which, according to Massumi, is protopolitical: transversal, intensifying, enabling the transition from one political territory to the other. Ultimately, in the fifth chapter, it is attempted to conceptualize an alternative, affective biopolitics as well as affective subjectivity. The bio/political field is interpreted as “the body without organs”, an intensive plane of immanence, whereas the affective subjectivity maximizes its potencies, establishing the relation to this plane, opening itself to virtuality, new possibilities. Such a political subjectivity, as described by Massumi and Protevi, is processual, intensive, flexible, creative, open to virtuality. What remains to the individual is the skin, as explained by Nancy, the only possible individual’s way of relating to itself and the world; the subjectivity constantly embodies itself, joining new assemblages, and disembodies. Therefore, a symptomatic to negative biopolitics question, aiming at exploring the limited capacities of the body: “What can a body do?” should be changed into a positive one, aiming at virtuality: “What can a body do?”.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/35062
https://hdl.handle.net/20.500.12259/35062
Appears in Collections:2017 m. (PMDF mag.)

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

70
checked on Oct 13, 2019

Download(s)

92
checked on Oct 13, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.