Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/34935
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Filosofija / Philosophy
Author(s): Mosakas, Kęstutis
Title: A naturalistic critique of theistic foundation for morality
Other Title: Natūralistinė teistinio moralės pagrindo kritika
Extent: 77 p.
Date: 23-May-2017
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas. Filosofijos ir socialinės kritikos katedra
Keywords: God;Morality;Objectivity;Critique;Dievas;Moralė;Objektyvumas;Kritika
Abstract: The so-called ‘Divine Command Theory’ is the meta-ethical theory which states that God grounds morality ontologically. While it is certainly not a majority view, it has quite a few notable proponents in contemporary analytic philosophy (such as Robert Adams, Paul Copan, William Lane Craig, and James Porter Moreland). The greatest resurgence of the theory happened at the end of the twentieth century when Adams came up with a modified version of the theory, which proved to be compelling to a number of theistic philosophers. The primary goal of this MA thesis is to provide a sophisticated critique of Divine Command Theory. It is argued that the proponents of divine ethics have not been successful in eliminating non-theistic alternatives to their view, and that the Divine Command Theory is not a very compelling view in its own right. In order to make this point, some comparisons will be drawn between Divine Command Theory and meta-ethical naturalism – one of the more standard theories of moral ontology. The first part of the thesis is the theoretical one. It introduces some of the main positions and concepts to be discussed (the most important ones being those of moral objectivity, Divine Command Theory and meta-ethical naturalism). The second part is the analytical one. In this part responses are given to some of the arguments presented by Craig, and some arguments are put forward against Divine Command Theory. Contrary to the claims made by Craig, it is not convincing that on the atheistic worldview human beings would have no objective moral worth because they are ‘nothing special’ (by this it is meant that they are accidental, temporal, and insignificant on the cosmic scale). The non-theistic theories of meta-ethics simply do not posit any of these properties as something that determines one’s moral worth qualitatively. Craig’s evolutionary argument seems to be flawed decisively, whereas his argument from immateriality of human beings is fraught with philosophical controversy. Problems are also pointed out in relation to Craig’s usage of the word ‘special’ in the context of moral philosophy. One argument that is put forward against theistic meta-ethics in this thesis is that it is an intrinsically improbable position, because it necessarily presupposes theism. Aside from that, it seems to have no advantage over other theories in terms of accounting for moral values, moral obligations, and moral epistemology. It is also argued that Divine Command Theory is faced with the problem of arbitrariness. In order to avoid it, the proponents of Divine Command Theory have rejected theological voluntarism and accepted particularistic version of the modified form of the theory. It seems however that this only pushes the problem back one step, because the particularistic model is open to a different kind of arbitrariness objection – that of meta-ethical stopping point.
Vadinamoji „Dieviškojo Įsakymo Teorija“ – tai metaetinė teorija, teigianti, kad Dievas yra ontologinis moralės pagrindas. Nors tai ir nėra daugumos priimta pozicija, ji turi pasižymėjusių šalininkų šiuolaikinėje analitinėje filosofijoje (kaip antai Robertas Adamsas, Paulas Copanas, Williamas Lane‘as Craigas bei Jamesas Porteris Morelandas). Didžiausias šios teorijos atgimimas įvyko dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, kai Adamsas pateikė modifikuotą jos versiją, kuri pasirodė įtaigi nemažam skaičiui teistinių pažiūrų filosofų. Šio magistro darbo pagrindinis tikslas yra pateikti rafinuotą Dieviškojo Įsakymo Teorijos kritiką. Darbe bandoma įrodyti, kad teorijos šalininkų bandymai eliminuoti nonteistines alternatyvas yra nesėkmingi, o Dieviškojo Įsakymo Teorija pati nėra gerai pagrįsta. Kad šis tikslas būtų pasiektas, darbe bus pateikiami palyginimai tarp Dieviškojo Įsakymo Teorijos ir metaetinio natūralizmo – vienos iš standartiškesnių moralinės ontologijos teorijų. Pirmoji šio darbo dalis yra teorinė. Joje pristatomos pagrindinės pozicijos ir sampratos, kurios bus aptariamos (svarbiausios iš jų yra moralės objektyvumas, Dieviškojo Įsakymo Teorija bei metaetinis natūralizmas). Antroji dalis – analitinė. Šioje dalyje yra duodamas atsakas kai kuriems Craigo pateikiamiems argumentams, o taip pat keli argumentai yra pateikiami prieš Dieviškojo Įsakymo Teoriją. Skirtingai nuo to, ką teigia Craigas, pozicija, kad ateistinėje pasaulėžiūroje žmogus yra „niekuo neypatinga“ būtybė (tuo turima omenyje, kad ji yra atsitiktinė, laikina bei menka kosminiu mastu) nėra įtikinanti. Nonteistinėse metaetikos teorijose nė viena iš šių savybių paprasčiausiai nėra pozituojama kaip nulemianti objektyvią moralinę vertę kokybiškai. Craigo evoliuciniame argumente yra atrandama lemiamų trūkumų, o jo argumentas paremtas žmogaus nematerialumu yra persmelktas filosofinės kontraversijos. Taip pat yra nurodomos problemos su tuo, kaip Craigas vartoja žodį „ypatingas“ moralės filosofijos kontekste. Vienas iš šiame darbe pateikiamų argumentų prieš teistinę metaetiką yra paremtas tuo, kad tai yra pozicija su žema išankstine tikimybe, nes ji neišvengiamai presuponuoja teizmą. Be to, yra panašu, kad ji neturi jokio pranašumo prieš kitas teorijas pagal tai, kaip ji aiškina moralines vertybes, moralines pareigas bei moralinę epistemologiją. Taip pat yra bandoma įrodyti, kad Dieviškojo Įsakymo Teorija susiduria su arbitralumo problema. Kad jos išvengtų, Dieviškojo Įsakymo Teorijos šalininkai atmetė teologinį voluntarizmą bei priėmė modifikuotos dieviškosios teorijos partikuliaristinę versiją. Tačiau yra panašu, kad tai tik šiek tiek atitolina problemą, nes prieš partikuliaristinį modelį galima iškelti kitokio pobūdžio arbitralumo problemą - metaetinio baigties taško.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/34935
https://hdl.handle.net/20.500.12259/34935
Appears in Collections:2017 m. (PMDF mag.)

Files in This Item:
kęstutis_mosakas_md.pdf871.09 kBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open   Request a copy

Show full item record

Page view(s)

66
checked on Oct 13, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.