Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/34626
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Teisė / Law
Author(s): Nacevičiūtė, Eitvydė
Title: Does humanitarian intervention violate sovereignty of the state?
Other Title: Ar humanitarinė intervencija pažeidžia valstybės suverenitetą?
Extent: 53 p.
Date: 1-Jun-2017
Keywords: Humanitarian intervention;State sovereignty;International law;Humanitarinė intervencija;Valstybės suverenitetas;Tarptautinė teisė
Abstract: The idea behind this thesis comes from the real life examples of humanitarian crisis like Syria, where we see civil war causing deaths of a large number of human beings. This idea lead to research of both the humanitarian intervention and states sovereignty, and especially how humanitarian intervention is aimed to restore the peace and security and to protect human rights in the target state, and how it interacts with states sovereignty. Moreover, we studied reasons why some interventions succeed while others fail, and the process of intervention itself. The doctrine of humanitarian intervention belongs to contradictory relationship between the principle of state sovereignty and the protection of human rights. While some theorists define humanitarian interventions as violation of the principles of non-intervention and state sovereignty, other see it as the legal and legitimate way to protect all of humanity. The research firstly discusses the theory of humanitarian intervention: its theories, possible definition, and legal side of this phenomenon. Second chapter discuses: states sovereignty and its theories and definitions. The third chapter regards the new approach of humanitarian intervention- the R2P doctrine and its possible addition – the RwP. Third chapter focuses on the newly created R2P and issues it is dealing with as well as possible additions. After the research, we came to an opinion that the peace, security and human rights are depending on state’s sovereignty, but sometimes humanitarian intervention is needed for the greater good.
Šio darbo idėja kilo analizuojant įvykius Irake, Afganistane, Libijoje ir dabar Sirijoje, bei nuolatinius neramumus kylančius pasaulyje ne tik kovojant su augančia terorizmo grėsme, bet ir augantį nepasitenkinimą žmogaus teises pažeidinėjančiais rėžimais. Pažymėtina, kad nuo tada kai prasidėjo civilinis karas Sirijoje jis nusinešė bent 400 000 gyvybių, ir vis dar nesimato Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos poveikio užbaigiant neramumus, nepaisant nemažo skaičiaus pasiūlytų rezoliucijų, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo priimtos. Visa tai privertė susimąstyti apie humanitarinę intervenciją ir jos sąveika su valstybės suverenitetu. Tad gilinantis į humanitarinės intervencijos istoriją, sampratą, bei tarptautinės bendruomenės vystomą praktiką, bei Tarptautinio Teisingumo Teismo argumentus, kilo logiškas klausimas, kodėl vienos jos yra sėkmingos, o kitos žlunga. Taip pat, kaip stengiamasi išspręsti šių kertinių tarptautinės tiesės sampratų susidūrimą, kaip sumažinti žalą, kurią daro humanitarinė intervencija šaliai į kurios vidaus reikalus yra kišamasi. Humanitarinė intervencija yra seno ir nei akademinės bendruomenės nei tarptautinės bendruomenės neišspręsto konflikto centre, tarp dviejų viena kitai prieštaraujančių ir kartu viena kitą papildančių sąvokų t.y. valstybės suvereniteto it žmogaus teisių apsaugos. 2001 metais Tarptautinė Komisija pristatė doktriną „Pareiga ginti“, kuri buvo patvirtinta 2005 metais, ši doktrina yra naujausias siekis apibrėžti šį itin sudėtingą dviejų doktrinų santykį. Šis darbas siekia objektyviai ir lakoniškai pristatyti humanitarinę intervenciją ir valstybės suverenitetą, kartu pateikiant ir pareigos ginti, kaip įgyjančios vis daugiau palaikymo doktrinos apimančios abi anksčiau paminėtas teisės doktrinas, pagrindinius argumentus, bei sulaukiamą kritiką. Taip pat nepamirštant ir galimų ateities scenarijų siejamų su šia doktrina t.y. šios normos galimą tapimą tarptautinės teisės norma. Valstybės suverenitetas išlieka dviprasmiška tarptautinės teisės norma nepaisant to, nuo antrosios žmogaus teisių konferencijos įvykusios pasibaigus šaltajam karui, valstybės nebegali naudoti Jungtinių Tautų Chartijos 2(7) straipsnio kai tam tikra situacija yra susijusi su žmogaus teisėmis. Nepaisant sulaukiamos kritikos, dėl pažeidinėjamų žmogaus teisių, iš tarptautinių organizacijų, kitų valstybių ar Nevyriausybinių Organizacijų, kai kurios valstybės vis vien teigia, jog bet kokia intervencija pažeis jų suverenumą. Šią poziciją palaiko tokios valstybes kaip Kuba, Kinija ar Iranas, bet ir Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos sąjunga , ar kitos valstybės, kurios propaguoja humanitarinę intervenciją. Šis darbas pradedamas skyriumi apie humanitarinę intervenciją: jos teisėtumo kriterijus ir jai keliamus reikalavimus. Trumpai yra pristatoma paties termino ‘humanitarinė intervencija’ kilmė ir vystymasis galiausiai trumpai yra apžvelgiamos teorijos paremiančios ir paaiškinančios šį terminą, ir pačią procedūrą. Tuomet pirmasis skyrius nagrinėja kaip yra priimamas sprendimas įsikišti į kitos valstybės vidaus sprendimus ir kas gali tai padaryti, bei kokį vaidmenį šiame procese atlieka Nevyriausybinės Organizacijos, tarptautinės organizacijos bei Regioninės organizacijos. Pateikiama teisės aktų analizė, padedanti suvokti kaip skirtingi regionai, organizacijos ir akademinės bendruomenės nariai aiškina humanitarinei intervencijai taikomas teisės normas. Antrame skyriuje pristatoma valstybės suvereniteto sąvoka, jos kilmė, raida ir suvokimas, bei apibrėžimas šiandienos tarptautinėje teisėje. Nepraleidžiama ir trumpa valstybės suvereniteto tipologijos apžvalga, kuri padeda aiškiau suvokti kas yra valstybės suverenitetas, ir kaip jis veikia tarptautinėje teisėje. Antras skyrius užbaigiamas teisės aktų analize. Galiausiai trečias skyrius apjungia teoriją pateiktą pirmame ir antrame skyriuje per praktinę pusę t.y. pareigos ginti doktriną, kaip modernią humanitarinės intervencijos interpretavimą, susijusį su valstybės suverenumo. Trečiajame skyriuje yra apžvelgiami kriterijai keliami karinei intervencijai ir su tuo susijusios problemos dėl kurių tarptautinė bendruomenė, atstovaujama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, vengia naudoti humanitarinę intervenciją. Šiame darbe naudojami metodai apima teorinių tyrimo metodus, kuriais remiantis buvo atskleidžiama atlikto tyrimo esmė taisyklingai ir teisingai samprotaujant ir formuluojant pateikiamus teiginius. Šiai grupei priklausantys: • Lyginamasis metodas- buvo neatsiejama šio darbo dalis lyginant ne tik humanitarinę intervenciją ir jos įtaką valstybės suverenitetui per atskirus veiksmus, kurių buvo imtasi skirtingais atvejais, bet ir lyginant skirtingus teisės aktus. • Bendrinimo metodas- padėjo tinkamai apibendrinti viso tyrimo metu sukauptą medžiagą ir ją teisingai įvertinus pateikti ją išvadoje. Visi faktai buvo renkami remiantis naudojantis empirinių tyrimų metodais, iš kurių pagrindinis buvo teisinių dokumentų analizė. Šis metodas buvo naudojamas lyginant mokslinėje literatūroje, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucijose, tarptautinės teisės aktuose, bei teismų praktikoje išdėstytus argumentus susijusius su nagrinėjamo darbo objektu t.y. ryšiu tarp humanitarinės intervencijos ir valstybės suvereniteto. Tyrimo metu buvo keliami šie uždaviniai: • Ištirti santykį tarp valstybės suvereniteto ir humanitarinės intervencijos; • Nustatyti reikalavimus humanitarinei intervencijai; • Ištirti pareigos ginti teisinį humanitarinės intervencijos reglamentavimą; • Atlikti literatūros bei tarptautinės teisės aktų analizę, kuri leistų patvirtinti arba paneigti, kad humanitarinė intervencija nepažeidžia valstybės suvereniteto. • Ištirti kylančias problemas vykdant humanitarinę intervenciją ir pateikti rekomendaciją, kaip esamą padėtų būtų galima pakeisti į gerąją pusę. Apibendrinant galima teigti, kad atlikta mokslinės literatūros bei tarptautinės teisės aktų analizė leido padaryti dvejopą išvadą kad humanitarinė intervencija turi potencialą pažeisti valstybės suverenitetą, bet tam tikrais atvejais tai yra leistina ar net būtina. Kalbant apie šias išimtis reikia išskirti žmogaus teisių pažeidimus pavyzdžiui: karo nusikaltimus bei nukaltimus žmoniškumui, kai aptikus bent vieną iš jų ar net jų užuomazgas, yra pakankamas pagrindas teigti, jos valstybės suverenitetą pažeisti galima, vardan didesnio gėrio t.y. žmogaus teisių, apsaugos. Tačiau, šia teise negalima piktnaudžiauti, kadangi valstybė savo piliečiams, lieka pirmąja žmogaus teisių gynėja ir puoselėtoja. Tad siekiant pateisinti intervenciją humanitariniais pagrindais, reikia pateikti nenuginčijamų nurodymų, kurie neleistų abejoti jog tai vienintelė galima išeitis.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/34626
https://hdl.handle.net/20.500.12259/34626
Appears in Collections:2017 m. (TF mag.)

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

86
checked on Oct 13, 2019

Download(s)

100
checked on Oct 13, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.