SOTER: religijos mokslo žurnalas / SOTER: Journal of Religious Science 2006, nr. 17(45)

Permanent URI for this collection

Browse

Recent Submissions

Now showing 1 - 5 of 11
  • Publication
    Dievo paslėptis – krikščioniškumo dėmuo ir iššūkis filosofijai
    [God’s hiddenness – the principle of christianity and the challenge for philosophy]
    research article
    Bingelis, Arūnas
    Soter : religijos mokslo žurnalas, 2006, nr. 17(45), p. 7-17
    1993 metais pasirodęs Johno L. Schellenbergo veikalas „Dievo paslėptis ir žmogaus protas“ („Divine Hiddenness and Human Reason“), anot apžvalgininkų, tarp kai kurių religijos filosofų bei filosofinės teologijos atstovų sukėlė geroką sumaištį – jis buvo įvertintas kaip naujas, gerai argumentuotas iššūkis teistinei Dievo sampratai. Nors Dievo neregimybė – kartu paradoksaliai išpažįstant įvairius Dievo apsireiškimus – yra vienas pamatinių skirtingų religijų principų, tačiau Schellenbergo pozicija yra originali dėl to, kad jis šiuo principu operuoja ne siekdamas naujai persvarstyti kurią nors grynai teologinę temą, bet filosofinį Dievo buvimo galimybės klausimą, tiksliau – epistemologinį klausimą religijos filosofijos kontekste. Neįprasta ir tai, kad „Dievo paslėpties ir žmogaus proto“ autorius savąjį – „kognityvinį“, nes Dievo buvimo klausimą išsprendžia pažinimo teorijos plotmėje, – ateizmo variantą atskyrė nuo kito garsaus ateisto Bertrando Russello fundamentalistinio ateizmo, kurį šis išpažino daugelyje savo darbų, pavyzdžiui, knygoje „Kodėl aš nesu krikščionis“ („Why I am not a Christian“).
      21  30
  • Publication
    Duchowość a horyzontalizm społeczeństwa Europejskiego
    [Dvasingumas ir šiuolaikinės Europos visuomenės horizontalizmas]
    research article
    Chmielewski, Marek
    Soter : religijos mokslo žurnalas, 2006, nr. 17(45), p. 19-26
    According to John Paul II, contemporary Europe suffers from horizontalism and needs opening to Transcendence. Horizontalism as anthropological and existential reductionism is mainly manifested in the loss of hope and in the lack of recognition for the transcendental character of human nature as the personalizing factor. Meanwhile, spirituality as anthropological fact finds its full expression in Christianity. Christian spirituality as the one, which is based on personalism, and is both christocentric and deeply human, is able to restore the balance of outlook in European society by making it sensitive to personal transcendence.hiddenness (in kenotic form) is a necessary condition at least for the development of the human being as a free and moral person.
      24  21
  • research article
    Soter : religijos mokslo žurnalas. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla., 17 (2006), p. 27-38
    This article investigates the problem of naturalization of phenomenology, i.e. the problem of coordination of the first- and the third-person approaches in scientific inquiry. Contemporary classification of sciences is established on the basis of modern science tradition and recent trends in modern science. Five domains are distinguished in Lithuania: Humanities, Social sciences, Physical sciences, Biomedical sciences, Technological sciences. Nevertheless, this structure could and should be questioned philosophically and practically, looking for clarification, marginalities and alternatives. Referring to the main ideas of phenomenology, the first argument follows: the fields of scientific research are established not only as “object-fields”, but also as “intentional-fields”, including not only the object, but also the mode of approach to the object. Referring to the main ideas of structural semantics, the second argument follows: an already established intentional field develops by the means of involutionary differentiation. Therefore it is possible to distinguish intentionally established fields of differentiation (see 1 diagram) that are relevant for theoretical discussion of the classification of sciences, and also for practical aims of creating scientific interfaces and creation of multidisplinary teams. The recent project of naturalizing phenomenology formulated by multidisciplinary group of scientists is based on the idea of the interfaces between the fields of experiential and physical (including biomedical) or behavioural differentiation. In phenomenological sense, to naturalize means to switch to natural attitude. As Zahavi pointed it means to leave the attitude which keeps in transcendental phenomenology and keep to phenomenological descriptive psychology. And for phenomenology it means to be naturalized in cognitive science. [...]
      24  34
  • Publication
    Religionsunterricht in Österreich im Kontext der Lebenswelt der Jugendlichen
    [Religinis ugdymas Austrijos jaunimo gyvenimo kontekste]
    research article
    Maltrovsky, Eva
    Soter : religijos mokslo žurnalas, 2006, nr. 17(45), p. 39-45
    Austrijoje jaunimo gyvenimą labai veikia mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kitos komunikacijos priemonės. Jos turi įtakos ne vien laisvalaikiui, bet ir mokymuisi: netgi per pamokas neretai naudojamasi internetu. Tad mokiniai nuolat gauna gausybę informacijos bei įvairiausių paskatų. Jie yra tapę tinklalapių vaikais. Kol kas tai tik pirmoji tokių vaikų ir jaunuolių karta, taip pat tai yra globalizuota karta. Nyksta skirtumai ne tik tarp miesto ir kaimo, bet ir maišosi kalbos, kultūros bei religijos. Smarkiai padidėjo vartojimo bei pirkimo tendencijos, su prekėmis drauge „perkama“ ir nuotaika, kuriamas asmens įvaizdis. Jaunimui susidaro įspūdis, kad pasaulėžiūras ir tikėjimą irgi galima išsirinkti rinkoje. Tai skatina religinį sinkretizmą. Kita vertus, išlieka stiprus dvasingumo poreikis ir vis primygtinesnė tampa būtinybė atrasti orientyrus, padedančius susivokti idėjų ir pažiūrų gausybėje. Religinis ugdymas turi atliepti šią situaciją. Svarbu padėti jauniems žmonėms suprasti, jog tikėjimas jiems reikalingas, jog jis geriausiai gali padėti jiems atrasti savo tapatybę bei integralumą. Tačiau atmintina, jog šiandienis jaunimas nelabai pasitiki tradicinėmis Bažnyčiomis, nemėgsta, kai jiems siūlomos normos bei taisyklės, atmeta gatavas tiesas, reikalavimus prisitaikyti prie papročių. Todėl religinis ugdymas šiais laikais privalo ypač akcentuoti dialogą. Krikščioniškasis tikėjimas ypač tinka tokiam ugdymo būdui – bendrauti ir bendradarbiauti, diskutuoti su kitomis religijomis bei kitokiais požiūriais, kad labiau atsiskleistų krikščioniškumo esmė. Svarbu skatinti mokinių savarankiškumą, gretinant krikščioniškąjį tikėjimą su kitais, mokant įžvelgti jo pranašumus ir kartu gebėti suprasti bei priimti kitų pažiūrų žmones. Turime atrasti, kaip mokinius paskatinti kūrybiškai dirbti, ir sukurti sąlygas jiems įgyti religinės patirties. Toks būdas yra religinio ir estetinio ugdymo derinimas, siekiant proto ir jausmų simbiozės. Ugdant šiuo būdu galima kalbėti apie tris aspektus. Pirmasis yra aisthesis, paremtas suvokimu bei išgyvenimu. Mokiniai skatinami būti atidūs, įsižiūrėti, įsiklausyti, būti jautrūs. Todėl svarbu, kad pamokoje būtų neskubama, derėtų pasiūlyti įsižiūrėti į meno kūrinius, atsižvelgti į savo išgyvenimus, kitų žmonių jausmus, požiūrius, potyrius, tarpreliginio dialogo patirtis. Antrasis yra poiesis – kūrybinė pakopa. Mokiniai bei kūrybinė veikla. Kūrybos dėka ugdomi gebėjimai pažvelgti į savo gyvenimą bei įsitikinimus iš ateities perspektyvos bei kitokiu atstumu. Trečiasis yra katharsis, kai ugdomas gebėjimas kritiškai mąstant susidaryti savo nuomonę ir ją išreikšti, perteikti. Siekiant šio tikslo mokiniai skatinami peržiūrėti komunikavimo priemonių pateikiamą medžiagą ir ją įvertinti. Taip ugdomas atvirumas, imlumas ir lankstumas, noras ir gebėjimas apmąstyti žmogaus egzistenciją ir orientuotis gyvenime.
      21  17
  • Publication
    Realisable didactic concepts of religious education within today’s society
    [Didaktinės religinio švietimo nuostatos, realizuotinos šių dienų visuomenėje]
    research article
    Mandl, Harald
    Soter : religijos mokslo žurnalas, 2006, nr. 17(45), p. 47-57
    Straipsnyje aptariami būdai, padedantys priartinti Dievo klausimą ir tikėjimo žinią prie šių dienų jaunimo bei vaikų, kad juos galėtume visu tuo praturtinti bei apginkluoti. Mokinių nesidomėjimas dėstomuoju dalyku visada yra esminė kliūtis ko nors mokantis ar ką nors priimant, nors mokytojai ir linkę galvoti, kad mokiniai nesupranta arba negirdi. Išmokimą lemia ne supratimas, o domėjimasis, aktualumas. Viena priežastis, kodėl mokiniai nesudominami, yra mokinių nepažinimas, nežinojimas, kuo jie gyvena, dėl ko jaudinasi, ko nori, siekia. Tai neretai jaučiama ir bažnyčiose, ir mokyklose, nes ugdytiniai neišklausomi. Beje, juos reikia ne tik išklausyti, bet ir skatinti, kviesti, drąsinti, suprasti, priimti, kaip raginama Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, ypač konstitucijoje Gaudium et Spes. Taigi pagrindinis dalykas ugdant yra klausimas: „Kaip gyveni, kaip laikaisi?“ Religiniam ugdymui reikia elementarizacijos. Tai būdas pateikti biblinį turinį problemiškai, kai pirminiu temų dėstymo pagrindu tampa mokinių gyvenimo klausimai, o religinės temos ir tekstai priderinami prie jų. Ši ugdymo koncepcija Austrijoje plėtojama remiantis edukologų darbais ir tyrimais: Klafi teorija, kurią H. G. Blo-chas pritaikė religiniam ugdymui, taip pat H. Stock vadovaujamos darbo grupės darbais, kur teologinė tematika buvo pritaikyta prie moksleivių patirties. Vėliau biblinį turinį ir kasdienio gyvenimo temas sėkmingai derino K. E. Nipkowas ir I. Balderman. Šie mokslininkai siekia perteikti esminį tikėjimo turinį per keturių matmenų elementarizacijos modelį: išskiriamos elementariosios struktūros, elementariosios tiesos, elementariosios patirtys ir elementarieji pradmenys. Tokiu būdu tikėjimo turinys yra sukonkretinamas ir susiejamas su realiu šiandienos gyvenimu, surandant šiandienį jų perteikimo būdą mokiniams įprasta kalba, sutelkiant dėmesį į esmines krikščionybės tiesas. Mokiniai kviečiami remtis kasdiene individualiąja patirtimi, savo gyvenimo istorijomis. Religinio ugdymo tikslu tampa ne žinių perdavimas, bet susitelkimas ties mokinių gyvenimo klausimais ir jų aiškinimusi remiantis tikėjimu. Nipkowo elementarizaciją toliau plėtojo Schweitzeris, akcentavęs planavimą ir rengimąsi pamokoms, pirmiausia atsižvelgiant į mokinių lygį, interesus bei požiūrį į numatomas dėstyti temas. Schweitzeris taip pat įvedė penktąjį elementarizacijos modelio matmenį – mokymo būdų elementarizaciją. Jos tikslas – skatinti kūrybišką, žaismingą, veiklų temos perteikimą, aktyviai dirbant patiems mokiniams. Svarbu, kad mokiniai ne tik aptartų biblinius tekstus, bet kad ir būtų skatinami oponuoti biblinei žiniai, nors tokiai pamokai yra sudėtingiau pasirengti. M. Schnitzler pabrėžia, kad svarbu iš anksto numatytą programą kūrybiškai pritaikyti, palikti mokiniams galimybę mokytis per atvirą, dialoginį ugdymo procesą. Esminis mokytojo uždavinys – supaprastinti sudėtingą turinį taip, kad jis tiktų konkretiems mokiniams ir atitiktų jų situaciją. Nors mokytojas dirba pagal programą ir iš anksto parengtą planą, jis turi būti pasirengęs atsižvelgti į mokinių klausimus bei poreikius bet kuriuo pamokos metu, ne pagal išankstinį planą. Tikėjimo negalima paprasčiausiai perteikti arba išmokyti, tačiau jis neįmanomas be mokymosi. Elementarizacija ir siekiama, viena vertus, sumažinti įtampą tarp tikėjimo ir mokymo(si), kita vertus, panaudoti tą įtampą taip, kad ji taptų ugdymo proceso stimulu ir jam padėtų. Straipsnyje nuodugniai aptarta elementarizacija reikalauja iš mokytojo išsamaus pasirengimo, tačiau taikant šį ugdymo metodą galima išugdyti pozityvų mokinių santykį su krikščioniškuoju tikėjimu, kurio taip reikia bendrojo lavinimo valstybinėse mokyklose.
      25  20