Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33681
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Lahoda, Vojtěch
Title: The artist and politics: Pablo Picasso and the communist bloc during the Cold War
Other Title: Menininkas ir politika: Pablo Picasso ir komunistinis blokas Šaltojo karo metais
Is part of: Meno istorija ir kritika, 2007, nr. 3, p. 9-17
Date: 2007
Keywords: Painting;Tapyba;Czechoslovakia;Hungary;Communism;Stalin;Pablo Picasso;Béla Czóbel;Čekoslovakija;Vengrija;Komunizmas;Stalinas;Picasso;Czóbelis
Abstract: The artist in socialist Czechoslovakia in the 1950s and early 1960s still sees Picasso through the prism of leftwing revolution, which, as the year 1968 demonstrates (one thinks of the cult of Che Guevara), is so enticing and contagious. He also admires Picasso for his brilliant and creative hyperactivity, which is undiminished even in old age. Picasso is like a living, walking warehouse of creative ideas manifested in painting and sculpture. He is synonymous with the freedom of the modern artist as applied to both painting and sculpture. It appears that our artist is not disturbed by Picasso’s involvement with the Communist Party. He overlooks Picasso’s portrait of Stalin, and, thanks to the information embargo, probably does not even know of Picasso’s double game – the “minuet”, as Gilbaut calls it, which he performs in the 1950s so that doors will open in the USA, whilst at the same time being perceived as a correct and trustworthy communist. If our artist has good friends in the West who occasionally send him books about modern art, he will be happy to receive the latest catalogue for Picasso’s exhibition at the Museum of Modern Art in New York in 1962 – on the occasion of his 80th birthday, which he celebrated in 1961.22 What greater consecration of Picasso as the “father” of modernism, than an exhibition of his works at the renowned MoMA – an event that overshadows the fact that in that same year Picasso received his second Lenin Prize. Thus, for the artist of the communist bloc, Picasso unwittingly serves to exemplify how an individual can manoeuvre on the border between modern art and politics, between the irreconcilable worlds of the West and the East, between “foul” capitalism and communism. How an individual can live in communist “real socialism”, and at the same time adopt the Western model of modern art, as represented by Picasso.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Čekoslovakijoje gimė viltis tęsti tarpukario modernizmą, kurį protektorato laikotarpiu buvo užgniaužę vokiečių naciai. Palengvėjimo ir vilties laikotarpis netruko ilgiau nei trejus metus. Prahos komunistų perversmas 1948 m. vasarį visiškai pakeitė kultūros situaciją: socialistinio realizmo doktrina tapo oficialia ideologija, ir viltis atgaivinti modernizmą žlugo. Daugeliui Čekoslovakijos, Lenkijos ir Vengrijos menininkų bei intelektualų Picasso buvo pavyzdys. Jo radikalus modernistinis, o kartu ir politiškai angažuotas menas XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 6-ajame dešimtmetyje veikė daugelį komunistinio bloko menininkų. Picasso įsijungė į didžiulę tarptautinę komunistinę „šeimą“, 1944 m. išleidęs pamfletą Kodėl tapau komunistu. Žengęs šį žingsnį, jis galėjo, viena vertus, laisvai elgtis su daugeliu stalinistinių struktūrų Prancūzijos komunistų partijoje, bet, kita vertus, išlikti bekompromisiu avangardiniu menininku. Dėl Guernicos (1937) šlovės Picasso buvo laikomas žmogumi, galinčiu skirti gėrį nuo blogio. Ši nuomonė pradėjo keistis XX a. 6-ajame dešimtmetyje. 1952 m. Picasso nutapė Korėjos žudynes kaip atsaką į JAV imperialistinę Korėjos okupaciją, bet 1956 m. įvykus Vengrijos revoliucijai jis tylėjo. Straipsnyje aptariama keletas vengrų intelektualų laiškų, siųstų į Paryžių Picasso, kuriuose prašoma sukurti naują Guernicą ir Žudynes, šįkart smerkiant žiaurumus Budapešte. Šis prašymas liko neįgyvendintas dėl Picasso lojalumo Komunistų partijai. Politinio pobūdžio tyla tęsėsi iki 1968 m., kai Picasso ir vėl nepakomentavo sovietų invazijos į Čekoslovakiją. 1968 m. interviu, paklaustas apie savo poziciją politikos atžvilgiu, Picasso irzliai atsakė, kad jis yra tapytojas, o ne politinė figūra. Paradoksalu, kad tai buvo tas pats Picasso, 1944 m. prisistatydavęs ir kaip avangardo menininkas, ir kaip politinė figūra.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33681
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33681
Appears in Collections:Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2007, nr. 3

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

26
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

60
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.