Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33661
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Mandl, Haris
Title: In den alltäglichen erfahrungen lesen lernen : abduktive Korrelation als Modell der christlichen Erziehung
Is part of: Soter : religijos mokslo žurnalas, 2009, nr. 31(59), p. 189-194
Date: 2009
Keywords: Abdukcinė religijos pedagogika;Religija;Abductive religious pedagogy;Religion
Abstract: Abductive correlation assumes that interlacing faith and life came long before the first religion lesson was given. Considerations and insights into abductive correlation should therefore be performed before religious upbringing begins, even before it can begin. What does all that mean for teaching religion, now for all that is implied by religious upbringing in general? First, I would like to notice that each teacher of religion should be aware, that preparation for a lesson means planning of the unpredictable. Therefore, it is important to perceive, what is brought in by the learners into a certain context. The abductive mode refers to the surprising, the uncertain which is not plannable, so that the course of the lesson remains open in the end. That does not mean that good preparation, or didactic and methodological skill is no longer required, or that good theological training would be unimportant. On the contrary, it means more work on a certain, relevant subject. It is the wilful adherence to a certain way that becomes unnecessary. The subject must be orientated towards a constructive procedure which has to be taken seriously. Abductive religious pedagogy comes from interpreting life and the world emblematically, so that also the Jewish Christian tradition has its cultural place there and it is newly transformed into different connections. From an abductive viewpoint, it would not be a primary task of religious education to teach religion as a more or less strange tradition in a new way. Rather, it means to develop the competences (first of all on the side of the teachers and then on the side of the learners) of perceiving the habitual signs and the tradition available in daily practice today in order to make its critical reflection possible. Through it, the new solutions will be learned not just in oblivion; the learner will be made aware of the organic connection between tradition and experience. It means that the teachers must learn from experience and first of all from the experience stories of their students, so that they can discover the elements of trusted theological encyclopaedias and read them in a new light. This reading may not provide definitions or rules, but it will help to generate all this – in a joint process together with the learners.
Abdukcinė koreliacija reiškia, kad tikėjimas buvo siejamas su gyvenimu anksčiau nei atsirado tikybos pamokos. Ši koreliacija prasideda pirmiau negu religinis auklėjimas ar švietimas. Ką tai reiškia tikybos mokymui dabar, ką tai apskritai sako religiniam ugdymui? Pirmiausia kiekvienas tikybos mokytojas ar ugdytojas turi suprasti: kai jis ruošiasi pamokai, jis bando suplanuoti tai, ko neįmanoma tiksliai prognozuoti. Todėl visada ypač svarbu atsižvelgti į tai, ką į tam tikrą pamokos kontekstą galės įnešti mokiniai. Abdukcinis modelis pabrėžia tai, kas per pamoką yra netikėta, neplanuota, nenumatyta; tai, kad pamoka visada turi būti atviras procesas. Tuo nenorima pasakyti, kad pamokoms nereikia gerai pasiruošti, kad nereikalingas metodinis meistriškumas arba stiprūs teologiniai pagrindai. Atvirkščiai: reikia įdėti dar daugiau kruopštaus darbo, vis labiau įsigilinant į dėstomą temą. Nereikia vieno – įsikibti į kurį nors vien sau patogų dėstymo būdą ar turinį. Vietoj to yra būtina rimtai ir lanksčiai traktuoti tiek ugdymo turinį, tiek ir jo formas. Abdukcinė religijos pedagogika kyla iš siekio interpretuoti gyvenimą ir pasaulį taip, kad jame būtų įkultūrinama judėjų – krikščionių tradicija ir kad ją būtų galima pritaikyti kuo įvairesniems santykiams bei kontekstams. Tad abdukciniu požiūriu religinis ugdymas jokiu būdu nėra mėginimas naujai pritaikyti kažkokią keistą ar svetimą tradiciją. Religinio ugdymo uždavinys kitoks – ugdyti pirmiausia mokytojų, o paskui ir mokinių kompetencijas, taip interpretuoti šiandien gyvuojančias ženklų, simbolių bei tradicijų kultūrines sistemas, kad jos būtų reflektuojamos kritiškai. Tokiu būdu naujus dalykus bus įmanoma pateikti ne abstrakčiai, o padedant mokiniams atrasti organišką ryšį tarp religinės tradicijos ir realios patirties. Tai reiškia, kad mokytojai privalo mokytis iš patirties – pirmiausia iš savo mokinių patirčių ir iš jų gyvenimo. Tai jiems turi padėti naujai atrasti enciklopedines teologijos tiesas ir jas aktualiai interpretuoti. Tokia tiesų interpretacija galbūt nepateiks gatavų prasmių ar apibrėžimų, bet ji tikrai padės visa tai naujai ir gyvai kurti kartu su mokiniais.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33661
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33661
Appears in Collections:SOTER: religijos mokslo žurnalas / SOTER: Journal of Religious Science 2009, nr. 31(59)

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

11
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

14
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.