Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33316
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Edel, Philippe
Title: Les «emigrés» français face à la tourmente napoléonienne : le cas de Louis Henri Bojanus en Lituanie
Other Title: Prancūzijos „emigrantai“ ir Napoleono laikotarpio neramumai: Liudvikas Heinrichas Bojanus Lietuvoje
Is part of: Darbai ir dienos, 2011, nr. 55, p. 115-126
Date: 2011
Abstract: Kai 1812 metų birželį Napoleonas įžengia į Vilnių, žymūs iš užsienio šalių suvažiavę universiteto dėstytojai palieka miestą. Kaip paaiškinti tokį kosmopolitinio elito elgesį: išvykti tada, kai Vilniaus universiteto šlovė šių rinktinių vyrų dėka plačiai pasklinda po Europą ir duoda teisę šiandieniniams Lietuvos tyrinėtojams apibrėžti jų veiklos etapą kaip „aukso amžių“? Kodėl Bojanus, kilęs iš tos pačios šalies, kaip Napoleonas, pasitraukia į Sankt Peterburgą? Atsakymą į klausimus gali duoti šio mokslininko gyvenimo kelias, kuris atspindi atskirų Prancūzijos provincijų situaciją XVIII–XIX amžių sandūroje. Liudvigas Heinrichas Bojanus gimė 1776 m. Elzase, Buksvileryje (Bouxwiller), Hanau-Lichtenbergo grafystėje, kur praleido savo jaunystę. Elzasas, jau visą šimtmetį priklausydamas prancūzų kraštui, užima ypatingą padėtį Prancūzijos karalystėje. 1648 m. atplėštas nuo germanų tautų Šventosios Romos imperijos, Elzasas tampa labiausiai į Rytus nukrypusiu karalystės smaigaliu. Tai, kad ši pasienio provincija buvo atleista nuo muitų, sudarė palankias sąlygas palaikyti glaudžius prekybinius ryšius su likusiais Europos kraštais – nuo Reino iki Šiaurės ir Baltijos jūrų. Kitas įdomus faktas, kad skirtingai nei likusioje Prancūzijos dalyje trečdalį Elzaso gyventojų – šalia katalikų ir žydų – sudarė protestantai. Šią tikėjimų įvairovę – iki mūsų dienų išlikusį būdingą Elzaso bruožą – Bojanus atras ir Vilniuje. Šalia prancūzų vartojama vokiečių kalba bei alemaniškasis dialektas – tokia dvikultūrė Elzaso aplinka, gana dažna Europoje, Prancūzijos karalystėje sudarė išimtį. Be to, Elzasas garsėja itin puikia mokymo sistema. Strasbūras, antrasis pagal studentų skaičių akademinis Prancūzijos miestas, turi du Europoje žinomus universitetus – protestantiškąjį ir katalikiškąjį. Palyginti su kitais Prancūzijos universitetais, Strasbūro aukštosios mokyklos buvo ir labiau kosmopolitinės (70 proc. jose sudarė užsienio studentai), ir atviresnės Rytams (6 proc. – studentai iš Rusijos ir Baltijos provincijų). Nėra abejonės, kad ši ypatinga Elzaso situacija darė įtaką ir gimtajam Bojanaus miestui Buksvileriui, kur jo tėvas Johanas Jakobas Bojanus buvo grafystės valdininkas. Jaunasis Bojanus lankė Buksvilerio gimnaziją – tikrą valdininkų ir gydytojų lopšį, kuris ir turėjo jį atvesti prie Strasbūro universiteto durų. Didžioji prancūzų revoliucija smarkiai atsiliepė Bojanaus likimui: jam buvo 13 metų, kai 1789 m. prasidėję neramumai sukrėtė Buksvilerį. Vėliau kilo dar baisesnė panika, kai 1793 metais, prasidėjus karui su Austrija ir įsisiautėjus revoliucijos terorui, Elzaso šiaurės gyventojai, kaip ir Bojanaus šeima, ėmė ieškoti prieglobsčio Reino vokiškajame krante. Laikydama šiuos emigrantus tėvynės išdavikais, revoliucinė valdžia įrašė jų pavardes į sąrašus, kurie buvo skelbiami plakatuose ar spaudoje. Iš tais laikais Prancūzijoje buvusių 87 departamentų Žemutiniojo Reino (Elzaso šiaurės) departamentas sulaukė didžiausio emigrantų skaičiaus: iš 129 099 pavardžių, įtrauktų į visos Prancūzijos sąrašus, Elzaso šiaurės sritis netenka 20 510 (4,6 proc. gyventojų). Šis egzodas taip traumavo jaunąjį Bojaną, kad jis visą gyvenimą jautė priešiškumą revoliucijos idealams. Bojanaus šeima persikelia per Reiną ir randa prieglobstį Darmštate. Jaunasis Bojanus, palikęs Elzasą ir prestižinį Strasbūro universitetą (juolab kad 1793 m. revoliucija jį uždarė), akademines studijas tęsia Šventojoje Imperijoje (Jena, Berlynas, Viena) ir Europoje (Londonas, Kopenhaga, Alforas). Taip 1806 m. jis atvyksta į Vilnių, tuo metu priklausantį Rusijos imperijai, kur pradeda dirbti naujojoje universiteto Veterinarinės medicinos katedroje. To meto elzasiečiams Baltijos šalys ir Rusija nebuvo „terra incognita“. XVIII ir XIX amžiais per kelias emigrantų bangas tūkstančiai šeimų iš šiaurinio Elzaso kūrėsi Mažojoje Lietuvoje, Saratovo regione ar prie Odesos. Neatsitiktinai Strasbūras yra antrasis po Paryžiaus (lenkiantis ir Lioną) Prancūzijos miestas pagal ekspatrijuotų asmenų skaičių, įsikūrusių ar apsistojusių Rusijoje. Vilnius, trečias to meto imperijos miestas pagal gyventojų skaičių, buvo taip plačiai žinomas visų pirma dėl universiteto, kuriame Bojanus netrukus ir pradeda dėstyti. 1803 metais, vykdant Aleksandro I paskelbtą aukštojo mokslo reformą, Vilniaus universitetas buvo patvirtintas imperine institucija ir tapo pirmuoju iš penkių Imperijos universitetų, kuris studentų skaičiumi lenkė Dorpato / Tartu bei Maskvos universitetus. Tai lėmė ir toks faktas, kad dėl 1803 m. reformos buvo padvigubintas katedrų skaičius ir šalia lenkų dėstytojų buvo pradėti kviesti dėstytojai iš užsienio. Ši „mokslininkų medžioklė“ davė galimybę žymiems profesoriams iš Austrijos, Vokietijos, Italijos, Anglijos, Prancūzijos atvykti į Vilniaus universitetą. Tai suteikė universitetui kosmopolitinę dimensiją, ne visada palankiai vertinamą lenkų dėstytojų ir studentų, kurie liko prisirišę prie savojo lenkiškai lietuviško identiteto ir jautė baimę ištirpti didžiojoje Rusijoje. Kai apie 1820 metus, pasirodžius slaptosioms studentiškoms Filomatų ir Filaretų draugijoms, kilęs bruzdėjimas apima akademinę Vilniaus visuomenę, kaip tik Bojanus, kuratoriaus nurodymu turėjo išaiškinti šią pogrindinę veiklą, stengiasi visus apraminti ir padaryti viską, kad tyrimo rezultatai būtų neigiami, o kaltinamieji paleisti. Tačiau kai Napoleono sukelti neramumai 1812 m. pasiekia Lietuvą, Bojanui šis metas asocijuojasi su jo Elzase išgyventa 1789 m. revoliucija, su ją lydinčiu chaosu ir griovimu. Tarp daugybės Elzaso gyventojų, prisidėjusių prie Napoleono Didžiosios armijos, Bojanaus nebuvo. Daugiau priklausydamas akademinei visuomenei, o ne nacionalinei bendrijai, kaip universiteto dėstytojas, jis lieka ištikimas carui. Jam, kaip universiteto bendruomenės nariui, suteikia kilmingą titulą ir jis paaukštinamas: 1816 m. paskiriamas generaliniu švietimo inspektoriumi, vėliau, 1821 m., – valstybės patarėju. Ir vis dėlto Bojanus yra gerbiamas Lietuvoje. Jis minimas lietuviškose enciklopedijose, apie jį primena ne viena atminimo lenta ar biustas Vilniuje, Vilniaus universitete, taip pat Kaune, Lietuvos veterinarijos akademijoje, išaugusioje iš Bojanaus įkurtos 1820 m. Veterinarijos mokyklos. Daugelis šių pripažinimo ženklų iš sovietinio laikotarpio, tarsi anuometiniai Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovai būtų norėję pažymėti savo šlovingą praeitį, laikus, kai universitetas buvo atviras visam pasauliui, o ne slepiamas geležinės uždangos. Bet pačioje Prancūzijoje, deja, Bojanus užmirštas. Jokia didžioji prancūzų enciklopedija nemini jo vardo. Tik Elzase jis kartais epizodiškai paminimas spaudoje, o jo gimtajame mieste Buksvileryje nepamatysi nei jo vardu pavadintos gatvės, nei jokios atminimo lentos. Baigiant norėtųsi konstatuoti, kad XIX amžiuje Vilnius galėjo tapti tokiu svarbiu akademiniu Europos centru, nes čia dirbo žymūs užsienio dėstytojai ir mokslininkai kaip Bojanus. Šie talentingi žmonės, dažnai neturėdami tinkamų darbo sąlygų gimtojoje šalyje, atvyko į Lietuvą dėl išskirtinių aplinkybių, kurias jiems teikė imperatoriškasis Vilniaus universitetas. Bojanaus atvejis dar kitoks – tai Prancūzijos revoliucija privertė jį visam laikui palikti gimtąjį kraštą. Nors Prancūzija ir Elzasas neteko šio talento, bet jis pasitarnavo Lietuvai.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33316
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33316
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2011, nr. 55

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

82
checked on Nov 5, 2019

Download(s)

70
checked on Nov 5, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.