Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/33198
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Briand, Michel
Title: Rhetoric, liberties, and classical culture. From free speech (parrhesia) to serio-comic (spoudogeloion) in Lucian of Samosata
Other Title: Retorika, laisvės ir klasikos kultūra: nuo laisvosios kalbos (parrhesia) iki rimtosios komedijos (spoudogeloion) Lukiano iš Samosatos raštuose
Is part of: Darbai ir dienos, 2016, nr. 66, p. 185-198
Date: 2016
Keywords: Kalbos laisvė;Postmodernybė;Parezija;Autofikcija;Metafikcija;Rimtoji komika;Skepticizmas;Lukianas iš Samosatos;Satyrinis dialogas;Skaitytojiškumas / autoriškumas;Klasikinė kultūra;Kritinis mąstymas;Freedom of speech;Postmodernity;Parrhesia;Auto-fiction;Meta-fiction;Serio-comic;Scepticism;Lucian of Samosata;Satirical dialogue;Readership / authorship;Classical culture;Critical thought
Abstract: Šis straipsnis pratęsia neseniai publikuotą įžangą 2016 m. knygai „Le blasphème dans une société démocratique“ („Piktžodžiavimas demokratinėje visuomenėje“). Poliformiškuose ir paradoksiškuose Lukiano iš Samosatos, „antikos Voltaire‘o“, veikaluose siūlau koncentruotis į retorikos priemones, kurios intensyviai inscenizuoja žodžio laisvę, įvardijamą graikiškos parezijos samprata, kaip ją naujai nušvietė Michelis Foucault iš kultūros ir politikos perspektyvos. Pavyzdžiui, tekstuose „Mirusieji atgyja“ ar „Žvejys“ ir „Filosofijos pardavimui“ ar „Dzeusas šūkauja“ Lukianas lavina ir artikuliuoja sofistinę bei teisingą (ar klaidingą) filosofiją, sokratinį dialogą ir komediją, epideiktiką bei dialektiką tuo būdu, kad atnaujina, hibridizuoja ar išranda žanrus ar registrus, kurie vis dar įkvepia šiuolaikinę kritinę teoriją ir didelę dalį postmoderniosios kūrybos. Kadangi jis taiko pragmatišką mąstymo, nebijančio naudotis satyra, alegorine beletristika ir poleminiu arba fantastiniu diskursu, sampratą, Lukianas ir gali tapti svarbia nuoroda į naująją retoriką, kuri priešindamasi kuria naujas dinamines praktiškas bei teorines vertes, o diskursų bei vaizdų atžvilgiu sugeba sujungti aktyvią, netgi kritišką ir atokią recepciją su jautriu įsigilinimu, refleksyvumu ar metafiktyvumu. Šioje studijoje tiriami keturi išsakymo būdai ir procesai: retorikos ir teisingos ar neteisingos filosofijos sąveikos; hiperrealistinės, fantastinės, veidrodinės autofikcijos dinamika tekstuose: „Aleksandras, neteisingas pranašas“, „Tikros istorijos“, „Sapnas“ ar „Lukiano krepšys“; rimtosios komikos (spoudogeloion) dialoginės galios tarp refleksijos ir komedijos, pavyzdžiui, tekstuose „Musė“, „Charonas, arba Inspektoriai“ ir „Mirusiųjų dialogai“; kritinio / įsigilinančio skaitytojiškumo ir metafikcinio / įsipareigojančio autoriškumo dialektika veikaluose „Heraklis“, „Halė“ ir „Apie šokį“.
This paper extends a recently published preface (in Lageot & Marchadier F. (dir.), Le blasphème dans une société démocratique. Paris: Dalloz, 2016). In the polymorphous and paradoxical works of Lucian of Samosata, “the ancient Voltaire,” I propose to focus on some rhetorical devices which intensely perform and stage the freedom of speech denoted by the Greek notion of parrhesia, as M. Foucault reappraised it, in a cultural and political perspective (Foucault M. Le courage de la vérité. Le gouvernement de soi et des autres II (Cours au Collège de France, 1984). Paris: Gallimard/Le Seuil, 2009). For instance, in The Dead Come to Life or The Fisherman and Philosophies for Sale, or Zeus Rants, Lucian stretches and articulates sophistic and true (or false) philosophy, Socratic dialogue and comedy, epideixis and dialectics, by renewing, hybridizing or inventing genres and registers which still inspire contemporary critical theory, as well as a significant part of post-modern creations. As he applies a pragmatic conception of thought, which is not reluctant to use satire, allegorical fiction, and polemical or fantastic discourse, Lucian may become an important reference for new rhetoric, as it both resists and produces new dynamic values, altogether practical and theoretical, or even, while facing discourses and images, is able to combine active, even critical and distanced, reception and sensitive immersion, and reflexivity or meta-fictionality. Four main enunciative strategies and processes have been scrutinized in this study: the interplays of rhetoric and false or true philosophy; the dynamics of hyperrealistic, fantastic, and specular auto-fiction, e.g., in Alexander the False Prophet, True Stories, The Dream or Lucian’s Carrier; the dialogic powers of serio-comic (spoudogeloion), between reflexion and comedy, e.g., in The Fly, Charon or the Inspectors, and the Dialogues of the Dead; and the dialectics of critical / immersive readership and meta-fictional / committed authorship, e.g., in Heracles, The Hall and About Dance.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/33198
http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.66.8
https://hdl.handle.net/20.500.12259/33198
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2016, nr. 66

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

62
checked on Aug 15, 2019

Download(s)

78
checked on Aug 15, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.