Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/32767
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Rinn, Michael
Title: Meaning and humour in Romain Gary’s Holocaust narratives
Other Title: Prasmė ir humoras Romaino Gary holokausto naratyvuose
Is part of: Darbai ir dienos, 2009, nr. 51, p. 239-249
Date: 2009
Abstract: Šiame straipsnyje parodoma, kaip literatūrinėje Romaino Gary kūryboje, žvelgiant į diskurso objektą (savi)kritiškai, atsiranda humoras. Toks požiūris paremtas sąmoningos minties mechanizmu ir reikalauja tam tikrų interpretatoriaus pastangų, kad būtų veiksmingas, taip pat valdytų savąjį diskursą iš humoristo pusės. Dėmesys telkiamas į antrąją fazę, kuri prasideda, kai tarp pašnekovų užsimezga dviprasmiška komunikacija, besikaitaliojanti nuo linksmo juoko drauge iki vienišo pasijuokimo vien tam, kad, pasibaigus holokaustui, būtų sustabdyta prasmės rekonstrukcija. Svarstomas ir dar vienas klausimas, kaip Gary humoras interpretuotinas holokausto kontekste. Galop analizuojama paskutinė tokio rašymo ir skaitymo utopinio įšaldymo fazė, kuri atpalaiduoja kritiškąją emocijų vertę, t. y. prasmę veiksme. Šis straipsnis mėgina įrodyti, kad humoro jausmo ir asmeniškos nuotaikos saitai glaudžiai sieja du pasaulius – vieną, kuris išgyvenamas realiame gyvenime ir įrašytas į skaitytojo kūną ir mąstymą, ir kitą, kuris vaizduojamas meno kūrinyje – taip, kad literatūrinis (per)skaitymas įgytų prasmę.
This article aims at showing how humour in the writings of Romain Gary, an author who described himself as a “humour terrorist” (1957:3), acquires a semiotic mediating role between the world experienced through the senses and the literary processes involved in the construction of meaning. This practice of humour relies on rhetorical figures such as antithesis, irony or paradox and highlights the fragility of literary dialogue in the context of World War II and the Holocaust.1 These figures, here considered as linguistic processes of vehemence, qualify an act of writing that doubts even itself. This investigation seeks to understand how figures of vehemence trigger a humorous response in accordance with a script that intends to go beyond the limits of the conventional post-genocide communicative agreement in order to make sense of what remains of Auschwitz today.2 Finally, there is the receiver: this article also aims at showing how semiotic mediation can take us beyond the genocidal practice of dehumanisation in somatic thinking.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/32767
https://hdl.handle.net/20.500.12259/32767
Appears in Collections:Darbai ir dienos / Deeds and Days 2009, nr. 51

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

92
checked on Dec 8, 2019

Download(s)

92
checked on Dec 8, 2019

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.