Art History & Criticism / Meno istorija ir kritika 2013, nr. 9

Permanent URI for this collection

hdl:20.500.12259/31349
  1. Viršelis / Cover
  2. Informacija apie Meno istorija ir kritika / Information about Art History & Criticism 2013, nr. 9

Browse

Recent Submissions

Now showing 1 - 5 of 14
  • Publication
    Sacral origin theories of classical order
    [Klasikinio orderio sakralinės kilmės teorijos]
    research article
    Levandauskas, Vytautas
    Meno istorija ir kritika = Art history & criticism. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2013, [T.] 9 : Sacrum et publicum, p. 8-14
    Straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines orderių teorijas nuo Antikos laikų iki XIX a., gilinantis į jų dvasinę esmę, sakralizuotus klasikinio orderio kilmės aiškinimus. Seniausias žinomas veikalas, kuriame išdėstytos architektūros taisyklės, – Vitruvijaus traktatas Dešimt knygų apie architektūrą, išleistas I a. pr. Kr. Autorius mėgino apibendrinti graikų architektūrą, nors pats gyveno daugiau kaip dviem šimtmečiams praėjus po klasikinio jų periodo (V–III a. pr. Kr.). Vitruvijus nurodo, kokius orderius dera naudoti įvairių dievų šventykloms. Minervos, Marso, Heraklio šventyklos statomos dorėninės: šių dievų narsumas reikalauja pastatų be puošybos. Veneros, Floros, Prozerpinos ar nimfų šventykloms tinkamiausias būtų korintinis orderis, nes tos dievybės tokios švelnios, jog ir architektūrai dera taikyti lieknas formas, spalvingai papuoštas lapais ir užraitomis. O Junonai, Dianai ir panašioms dievybėms skirtas šventyklas reikėtų statyti pagal jonėninį orderį, kurio šventyklos įsiterptų tarp griežtų dorėninių ir švelnių korintinių pastatų. Klasikinio orderio kilmės teorijas krikščioniškąja kryptimi plėtojo XVI a. Renesanso teoretikas Sebastianas Serlio (1475–1555). Knygose apie architektūrą jis siūlė kitaip naudoti skirtingus orderius ir rekomendavo dorėninį orderį taikyti bažnyčioms, skirtoms Šv. Petrui, Šv. Pauliui, Šv. Jurgiui ar kitiems šventiesiems, kurie turėjo tvirtybės ir jėgos aukoti gyvenimą Kristaus tikėjimui. Serlio sukurta orderių sakralizacija buvo naujas būdas dvasingumui išreikšti. Tai – perėjimas į simbolinę krikščionių šventųjų semantiką. XVI a. italų Renesanso architektų teorinius ieškojimus užbaigė Palladio sekėjas Vincenzo Scamozzi (1552–1616), 1615 m. Venecijoje išleidęs didžiulį traktatą Apie visuotinės architektūros idėją. [...]
      144  48
  • Publication
    Citatos ir jų identifikavimo būdai Konstantino Sirvydo „Punktuose sakymų“
    [Quotations and methods of identifying them in Konstantinas Sirvydas’ “Punktai sakymų”]
    research article
    Vasiliauskienė, Virginija
    Meno istorija ir kritika, 2013, nr. 9, p. 15-29
    Until the present, when we used to talk about Konstantinas Sirvydas’ Punktai sakymų (SP) as one of the most important sources for the Old Lithuanian language we divided his text into two parts: pericopes (the text translated from excerpts from the gospels) and summaries of sermons (Sirvydas’ original text). The most recent research of SP shows that the text of the sermons is not homogeneous. It consists of the author’s section and quotations. Sirvydas quotes from a large part of the books of the Old and New Testaments. Also in the book there are quoted or otherwise mentioned more than 30 different authors. These are Fathers of the Church, French theological thinkers, Roman authors, initiators and founders of Protestantism and saints. Quotations make up from 20 to 25 per cent of the texts of sermons. Sirvydas gives priority to quotations. The quotations from the sermons are identified by marginal notes, information in the text itself, interpolated words (tieg), explanations (tay ira...), rarer words, proper names, changes in the text stylistics and structure. The identification of the quotations should help to make more accurate the definitions of LKŽ (Lithuanian Academy Dictionary), words created or given special meaning by Sirvydas. Accurate and careful Biblical translations show a special feel for the language, the linguist’s talent, his deep understanding of each word of the Holy Scripture and its meaning. Making use of a neologism Sirvydas for clarity’s sake frequently inserted alongside a literal translation from Latin. Paraphrases are not characteristic of SP. Saints’ lives are sometimes retold. In the author’s text there is also a fair number of Biblical and ecclesiastical metaphors which are not easy to identify (allusions, images). They are masterfully integrated into the complicated structure of Sirvydas’ baroque style. In addition to the quotations, Biblical, ecclesiastical allusions and allusions to the facts of every day life, and its various aspects in the author’s text create still another important cultural layer of the sermons. The principles of choice of materials for the sermons, the rendering, commentary, polemical content, responsible and painstaking quoting (for the most part mentioning or showing the sources and/or the authors) the logic of the structure of the text show that this book of Sirvydas is founded on the methodology of scientific works and has the hallmarks of a scientific work. Here most of all lies the essence and value of the originality and value of this book. Sirvydas himself hardly created metaphors and comparisons, but gathered them from Holy Scripture. In the content of SP have to be found necessary items not only for preaching sermons, but for studies of theology and the Holy Scriptures. The quotations of the Holy Scriptures in SP are translated from the Sistine and St. Clemens Vulgate. The Polish Biblical citations of SP II are for the most part taken from Wujek’s 1599 Bible translation. Further investigations of the SP text should confirm even more certainly the fact that the Biblical quotations were translated by Sirvydas indeed.
      299  49
  • Publication
    To engage or to be engaged : among differences and similarities of theatre in Lithuania and Poland
    [Angažuoti ar angažuotis: Lietuvos ir Lenkijos teatro panašumai ir skirtumai]
    research article
    Petrikas, Martynas
    Meno istorija ir kritika = Art history & criticism. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2013, [T.] 9 : Sacrum et publicum, p. 30-36
    Straipsnyje apžvelgiama Apšvietos ir Romantizmo teorijų sklaida Lietuvos ir Lenkijos teatro tradicijose. Kritiškai palyginamos tendencijos teatrą tapatinti su žiūrovų auklėjimu ir teatrą sieti bendru su naujos tikrovės kūrimu. Šie, kartais persipinantys, tikslai Lietuvoje ir Lenkijoje suformavo savitas teatro sampratos ir su teatro veikla siejamų lūkesčių koncepcijas, kurias skiria teatro angažuotumo ir gebėjimo angažuoti sureikšminimas. Nors abiem atvejais svarbiausia siekiamybe išlieka paskatinti pokytį teatrą supančioje tikrovėje, skirtinga abiejų valstybių kultūros raida sąlygojo ir priemonių šiam pokyčiui išgauti skirtingumus. Straipsnyje pateikiamas tyrimas buvo įgyvendintas autoriui bendradarbiaujant su Vytauto Didžiojo universitetu, finansuojant Lietuvos mokslo tarybai pagal projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“ (sutarties nr. 004/27).
      45  42
  • Publication
    „Jie nesupranta meno, bet suvokia jo dvasią“. Apie Krokuvos pranciškonų požiūrį į meną apie 1900 m.
    [„Sie verstehen keine Kunst, aber begreifen ihren Geist”. Die Stellung der Krakauer Franziskaner Zurkunst um 1900]
    research article
    Bałus, Wojciech
    Meno istorija ir kritika, 2013, nr. 9, p. 37-51
    1850 m. per didįjį Krokuvos gaisrą sudegė viduramžiais statyta Pranciškonų bažnyčia. Jos atstatymas užtruko ilgai. 1894 m. paskelbtas presbiterinės dalies dekoro konkursas. Konkurso rezultatai netenkino, todėl darbai pavesti jaunam, tik ką grįžusiam iš studijų Paryžiuje, menininkui Stanisławui Wyspiańskiui. 1895 m. jo atliktus piešinius sudarė langus aprėminantys gėlių motyvai, geometriniai ornamentai, frizas su lelijomis ant sienų, figūrinės tarpulangių kompozicijos prie Didžiojo altoriaus: šiaurinėje pusėje – Mykolas Arkangelas ir puolę angelai, o pietinėje – Dievo Motina su Kūdikiu. Augalinių motyvų parinkimą galima įžvelgti dėl pranciškonų žavėjimosi pasauliu, kaip Dievo tvariniu, idėjos. Tikriausiai dėl to pranciškonai pritarė Wyspiańskio dekorui, nors jo forma buvo novatoriška: tapyba buvo pirmasis tokio lygio art nouveau pavyzdys Krokuvoje. 1897 m. Wyspiańskis gavo užsakymą sukurti presbiterijos vitražą. Suprojektavo langus su vaizdais: Šv. Pranciškaus Asyžiečio, trijų lenkių klarisių (Salomėjos, Kingos ir Jolantos), vandens ir ugnies stichijų ir Dievo, kuriančio pasaulį. Dalis vitražų sukėlė pranciškonų pasipriešinimą Nepatiko trys klarisės, pavaizduotos kaip senos moterys. Gvardijonas Samuelis Rajssas pareiškė, kad tie atvaizdai „darė numirėlių įspūdį”. Vitražai (išskyrus Dievą, kuriantį pasaulį, kuris įgyvendintas tik 1904 m.) 1899 m. atlikti Tirolio vitražo ir mozaikos dirbtuvėje Insbruke, tačiau be klarisių. Jų vietoje Władysławas Rossowskis ir Bernardas Rice’as suprojektavo idealizuotą palaimintosios Salomėjos figūrą. Wyspiańskis pareiškė apie pranciškonus, kad jie esą nesupranta meno, bet suvokia jo dvasią. Sieninės tapybos atveju jie pritarė augalinių ornamentų idėjinei išraiškai, nepaisydami naujoviškos stilistikos. Tuo tarpu vitražo su klarisėmis atveju susidūrė modernus menininko požiūris su vienuolių sakralinio meno tradicija. Iš pritarimo Rossowskio i Rice’o vitražui matyti, kad pranciškonai, kaip ir anksčiau, garbino sakralinio meno viziją, paremtą nazarietiškais pavyzdžiais. Wyspiańskis siekė sukurti tipiškus simbolizmo darbus be saldaus idealizavimo. Konfliktas kilo vėliau, ne tuo metu, kai pasirodė naujas stilius, bet kai į vitražus įsiveržė nauja „dvasia“.
      52  25
  • Publication
    Glass images, spiritual experiences and belief disclosures in Eimutis Markūnas’ stained glass windows
    [Stiklo vaizdiniai, dvasinės patirtys ir tikėjimo atsklaidos Eimučio Markūno vitražuose]
    research article
    Simanaitienė, Raimonda
    Meno istorija ir kritika = Art history & criticism. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2013, [T.] 9 : Sacrum et publicum, p. 52-66
    Eimutis Markūnas – įvairių vizualaus meno sričių menininkas, nemažą dėmesį skiriantis šiuolaikinei tapybai, konceptualioms formoms. Visgi gana didelę jo kūrybinės veiklos dalį užima stiklo plastikos, vitražo menas, kurio pirmiausia teko mokytis buvusiame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o vėliau – Vilniaus dailės akademijoje. Gerokai daugiau nei dvidešimtmetį menininkas itin intensyviai kūrė vitražus, kasmet įgyvendindamas net po kelis monumentalius ansamblius. Juose dažniausiai vyraudavo novatoriški siekiai, troškimas atskleisti savitą pasaulėžiūrą, subrandinti išskirtinę stilistinę poziciją. E. Markūno vitražai visuomet pasižymėjo modernia forma, komponavimo erdvėje įvairove, harmoninga sąsaja su architektūra. Kadangi vitražų tematinį ir plastinį sprendimą kūrėjui diktavo tiek objekto specifika, tiek intriguojančios meninės išraiškos poreikis, pastatų erdvėse jie ir šiandien yra išraiškingi vaizdiniai akcentai. Nepriklausomybės metais dailininkui atsivėrė galimybės kurti bažnytinį meną, tad bažnyčioms sukurti net penki dideli vitražiniai objektai. Todėl iš visos E. Markūno darbų panoramos straipsnyje norėtųsi nuosekliau apžvelgti būtent šios – sakralinės paskirties  darbus. Iš jų išsiskiria monumentalūs vitražų kompleksai, sukurti Evangelikų Kristaus bažnyčioje Vokietijoje, Naujųjų Apaštalų šventovėse Šilutėje ir Klaipėdoje, šv. Antano Paduviečio ir Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčiose Ežerėlyje ir Zarasuose. Taip pat šiai kategorijai iš dalies priskirtini dar keliuose visuomeniniuose objektuose ir privačiose patalpose atlikti darbai. [...]
      366  49