Hibridinė sovietinio laikotarpio Lietuvos visuomenės modernizacija : monografija

Recenzentai: prof. habil dr. Zenonas Norkus (Vilniaus universitetas); prof. dr. Artūras Tereškinas (Vytauto Didžiojo universitetas)

The transformation of Lithuanian agriculture from collective farming to market economy took place under extraordinary conditions. A transformation from a socialist state economy to a capitalist market economy was a very distinct development alternative for a modern society. A return to a market economy is not the same thing as a transformation into a new market economy. It is a specific transformation of past experiences into a new direction for the future. On the other hand, neither the Lithuanian society nor its agriculture or rural population were an exception in Central and Eastern Europe. All postsocialist countries faced similar challenges of transformational development. Lithuania differed from the other Central European societies (and was similar to the other Baltic States) because of its soviet past. The countries that were forcefully incorporated into the Soviet Union experienced incomparably more repressions from the totalitarian state and an incomparably greater transformation of their societies and all areas of life. A typological description of a return to a market economy reflects in a rather broad manner the particular development of a difficult transition. This transformation can be analysed from the perspective of entangled modernity and its consequences – hybrids. This reveals the universal processes of modern societies and their consequences, as well as the particular experiences of the region. It also explains the human and material losses tied to the specific type of transformation. From the perspective of entangled modernity and its consequent hybrids, the collective agriculture in Lithuania is a result of an entanglement between the colonial soviet model and the local rural economy, technology, society and culture. Collective agriculture was, first and foremost, aimed at accommodating the needs of the centralised soviet system. [...]

Pastaraisiais metais Lietuvoje suintensyvėjo socialinių ir humanitarinių mokslų sovietinės praeities tyrimai ir jų publikavimas (Ivanauskas, 2015, 2012, 2006; Vaiseta, 2012, 2014a, 2014b; Putinaitė, 2007, 2015, 2017; Ramonaitė (red.), 2015; Ramonaitė et al., 2015; Ramonaitė, Kukulskytė, 2014; Švedas, 2009; Streikus, 2002, 2018a; ir kt.) ir kiek menkiau tiriamas perėjimo iš sovietinės sistemos į nepriklausomą Lietuvą laikotarpis. Kita vertus, tarp šių tyrimų gausos ne tiek daug sociologiškai ar iš dalies sociologiškai konstruojamų sovietinės praeities ir perėjimo į kitą socialinę sistemą tyrimų (Šaulauskas, 1998; Norkus, 2007, 2008a, 2008b, 2014a, 2014b; Gudžinskas, 2012; Vaiseta, 2014b; Baločkaitė, 2010, 2016; Samalavičius 2002, 2008). Dabarties sociologiniai sovietinės visuomenės tyrimai patenka į stipriai besiplėtojančios istorinės sociologijos ir antropologijos tyrinėjimų lauką (S. N. Eisenstadt, J. Arnason, B. Vittrok, G. Therborn, W. Spohn ir daugelis kitų) bei pratęsia šaltojo karo laikais klestėjusius sovietologijos tyrimus. Šaltojo karo laikotarpiu sovietologija, plėtojama Vakarų mokslininkų, turėjo ne tik teorinį, bet ir aiškų praktinį interesą bei užsakymą. Dabarties Lietuvos ar kitų buvusių sovietinės imperijos ir jos satelitėmis paverstų šalių mokslininkų tyrimai pirmiausia grindžiami siekiais išsiaiškinti savų visuomenių santykį su sovietine praeitimi, apmąstyti sovietinio laikotarpio palikimą ir jo poveikį dabarčiai. Perfrazuodami estų dailininką Rauną Thomą Mossą galėtume teigti, kad praeities okupacijų, karų ir žmonių skausmo moksliniai tyrimai atliekami „ne tam, kad manytume, jog tai galima sustabdyti, o tam, kad žinotume, kas mes esame, iš kur atėjome. Kad mūsų pačių būtis ir jos potyriai būtų juo arčiau tobulumo tiek filosofiniu, tiek ir visiškai pragmatiniu bei kasdieniniu požiūriu“ (Paju, 2014: 89). [...]