Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/123503
Type of publication: doctoral thesis
Field of Science: Teisė / Law (S001)
Author(s): Stefan, Kirchner
Title: The Pre-Natal Personal Scope of Article 2 Section 1 Sentence 1 of the European Convention on Human Rights
Other Title: Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies 1 sakinio taikymas prenatalinėje stadijoje
Extent: 241 p.
Date: 30-Nov-2012
Keywords: human rights;unborn child;pre-natal personal scope;abortion;žmogaus teisės;negimęs vaikas;prenatalinė stadija;abortas
Abstract: For a long time, the European Court of Human Rights has avoided a clear answer on the question of the personal scope of the right to life under Article 2 (1) of the European Convention on Human Rights. The Convention organs, though, have long shown a tendency to the effect that the unborn child is a being distinct from the mother and have time and again taken the unborn child into consideration – albeit without explicitly including the unborn child in the personal scope of the norm. Even when there was doubt as to the prenatal applicability of Article 2 (1) ECHR, the Convention organs never ruled so expressis verbis. In late 2010, the European Court of Human Rights then decided that the right to privacy does not include a right to have an abortion at will. After ruling against a right to have an abortion and a right to euthanasia, it would be the next logical step for the Court to rule more clearly on the right to life of the unborn and those at risk of receiving insufficient health care. It is the aim behind this thesis to show that such a step is not only possible under existing European Human Rights law but that it is also necessary in order to ensure an improved protection of the most fundamental right of those who are unable to speak for themselves. In this thesis, it is deduced from the case law of the Court and academic literature that unborn children do indeed have a right to life under Art. 2 (1) ECHR.
Ilgą laiką Europos žmogaus teisių teismas vengė aiškiai pasisakyti teisės į gyvybę pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 2 (1) straipsnį apimties klausimu. Tačiau Konvencijos institucijos jau kurį laiką buvo linkusios manyti, kad negimęs vaikas yra nuo motinos atskira būtybė, ir ne kartą atsižvelgė į negimusį vaiką, nors ir aiškiai neįtraukdami negimusio vaiko į normos taikymą. Net ir kilus abejonėms dėl EŽTK 2 (1) straipsnio taikymo prenatalinėje stadijoje, Konvencijos institucijos niekada nepriėmė sprendimo expressis verbis. 2010 metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą neapima teisės laisva valia pasidaryti abortą. Teismui pasisakius prieš teisę pasidaryti abortą ir teisę į eutanaziją, kitas logiškas jo žingsnis būtų aiškesnis sprendimas dėl negimusio vaiko ir asmenų, kurie dėl savo sveikatos būklės negali pareikšti savo valios ir rizikuoja negauti pakankamos sveikatos priežiūros, teisės į gyvybę. Šiuo darbu siekiama parodyti, kad toks žingsnis yra ne tik galimas pagal esamą Europos žmogaus teisių teisę, tačiau taip pat ir reikalingas, siekiant užtikrinti geresnę asmenų, kurie negali kalbėti patys už save, pagrindinės teisės apsaugą. Remiantis Teismo praktika ir akademine literatūra, šiame darbe daroma išvada, kad negimę vaikai tikrai turi teisę į gyvybę pagal EŽTK 2 (1) straipsnį.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/123503
Affiliation(s): Vytauto Didžiojo universitetas
Appears in Collections:VDU, ASU ir LEU iki / until 2018

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

7
checked on Mar 30, 2021

Download(s)

29
checked on Mar 31, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.