Whether Battered Woman Syndrome Could be Used in Lithuanian Courts Defending From Criminal Liability in Cases When a Woman Under Non-Confrontational Circumstances Kills Her Abusive Partner?

In Lithuania, self-defence and physiological affect are standard defences in traditional confrontational homicide cases. However, some common law countries adopted regulations and developed case law, which allows battered women to use certain legal defences in non-confrontational cases and as a result, they can face lower charges of manslaughter or even be acquitted. The theory of Battered Woman Syndrome (BWS) formed a basis for it. Courts, deciding battered women cases, consider the expert testimony on BWS as evidence to explain why woman instead of leaving the abusive relationship, chose to commit a murder. The main purpose of this work is to determine whether Lithuania could follow common law countries practice and use BWS defending from criminal liability when battered woman kills her abusive partner under non-confrontational circumstances. The conclusion was made that neither the institution of self-defence nor physiological affect could be applied in battered woman cases. The main reason is the absence of some requirements: in self-defence – the imminent attempt, in physiological affect – the element of suddenness. The main difference found between common law countries and Lithuanian law practice (which basically prevents Lithuanian courts successfully use BWS in non-confrontational murders) is that in Lithuanian courts the subjective reasonableness standard has much less value than in common law countries.

Smurtas artimoje aplinkoje yra puikiai visuomenėje žinomas žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Be abejonės, smurtą iš partnerio pusės gali patirti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios giminės atstovas. Tačiau, dėl tam tikrų egzistuojančių fizinių bei psichologinių lyčių skirtumų, vis dėl to būtent moterys žymiai dažniau atsiduria situacijose, kai prieš jas yra naudojamas fizinis ir/ar psichologinis smurtas. Praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kuomet moterys, patyrusios ilgalaikį smurtą, galiausiai nusprendžia panaudoti jėgą prieš savo smurtautoją. Tokio moters sprendimo pasekmės dažnai būna įvairaus sunkumo sveikatos sužalojimai, ar net smurtautojo mirtis. Galima išskirti dvi tokių nužudymo bylų rūšis. Pirmoji – kai moteris nužudo smurtautoją prieš ją naudojamos agresijos metu. Antruoju atveju konfliktinės situacijos nėra – moteris savo partnerį nužudo taip vadinamoje „ramybės būsenoje“. Pagal susiklosčiusią Lietuvos teismų praktiką, moteris, konflikto metu, nužudžiusi savo partnerį ir norinti išvengti baudžiamosios atsakomybės ar gauti švelnesnę bausmę, teisme gali naudotis tam tikromis, įprastomis gynybos priemonėmis, pavyzdžiui, ji gali teigti, kad veikė būtinosios ginties situacijoje ar būdama fiziologinio efekto būsenos. Antruoju atveju – kai nužudymas įvykdomas nekonfliktinėje situacijoje, Lietuvos teismai dažniausiai moterį pripažįsta kalta dėl įvykdyto nužudymo. Kaltės forma parenkama nustačius konkrečias bylos aplinkybes. Bendrosios teisės šalyse jau kelis dešimtmečius egzistuoja praktika, kad moterys gali naudotis būtinąja gintimi (ar kitais baudžiamosios teisės institutais), nužudžiusios savo partnerį, ne tik tiesioginės agresijos metu, bet ir „ramybės būsenoje“. Tokios gynybos pasekmės - nusikalstamos veikos perkvalifikavimas į lengvesnę, arba netgi baudžiamosios atsakomybės pašalinimas. Tam pagrindą suteikė 1979 metais gydytojos Lenore E. Walker pristatytas „Mušamos Moters Sindromas“ (MMS). Ši psichologinė teorija buvo išvystyta paaiškinti kodėl ilgalaikį smurtą patiriančios moterys nenutraukia žalingų santykių ir kokios priežastys jas priverčia galiausiai panaudoti mirtiną jėgą. Pagal šią teoriją, smurtas artimoje aplinkoje vyksta pagal pasikartojantį trijų dalių smurto ciklą, susidedantį iš įtampos augimo, smurto proveržio ir atgailos/susitaikymo fazių. Tam, kad pripažinti, jog moteris patyrė MMS, šis ciklas turi pasikartoti bent du kartus. Su kiekviena šių trijų fazių pabaiga, smurto intensyvumas vis didėja. „Išmokto bejėgiškumo“ sąvoka naudojama paaiškinti kodėl moteris nepalieka smurtinių santykių. Tai samprata, kad patiriamas smurtas palaipsniui sukelia įsitikinimą, kad priešintis smurtautojo veiksmams yra beprasmiška ir neefektyvu. Dėl to moteris nebesistengia nutraukti prievartos, susikuria išgyvenimo strategijas ir susitaiko su tikimybe ateityje vėl patirti smurtą. Palaipsniui moteris praranda motyvaciją ištrūkti iš šio besikartojančio smurto rato. Iš pradžių bendrosios teisės šalyse moterys MMS naudojosi kaip priemone įrodyti savo veiksmų iracionalumą, t.y. ši teorija buvo suprantama kaip galimas nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo pagrindas. Tačiau, toks pritaikymas turėjo nemažai trūkumų, tiek moters išteisinimo padarinių atveju (pavyzdžiui, moters priverstinio hospitalizavimo tikimybė), tiek stereotipų visuomenėje susiformavimo atžvilgiu (suvokimas, kad smurtą patyrusios moterys turi psichikos sutrikimų). Dėl šių priežasčių ilgainiui moterys, nužudžiusios smurtautojus nekonfliktinėmis aplinkybėmis, teisme pradėjo įrodinėti savo veiksmų racionalumą ir pagrįstumą. Šio darbo tikslas yra atsakyti į klausimą – ar ilgalaikį smurtą patyrusi moteris ir „ramybės būsenoje“ nužudžiusi savo smurtautoją, galėtų pasiremti MMS ginantis nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos teismuose ir ar būtų tikslinga Lietuvos teismuose taikyti šią teoriją. Šiame darbe pasirinkta išnagrinėti du Lietuvos baudžiamojoje teisėje egzistuojančius institutus – būtinąją gintį ir fiziologinį afektą. Toks sprendimas buvo priimtas remiantis bendrosios teisės šalių praktika, kurių teismuose būtent šie institutai (ar jų analogijos) yra dažniausiai taikomi. Į šio darbo ribas neįeina klausimas, ar MMS galėtų būti pritaikytas kaip nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo pagrindas. Šiame darbe laikomasi tokios pozicijos, jog moteris, patyrusi smurtą neturi psichinių sutrikimų, o yra visiškai pakaltinama, supranta savo veiksmus ir gali juos valdyti. Išanalizavus Lietuvos teisės būtinosios ginties institutą, buvo išsiaiškinta, kad moterų, nužudžiusių savo smurtautojus, veiksmuose trūksta kai kurių savigynos elementų. Būtent, kyla sunkumų siekiant įrodyti pavojingo kėsinimosi egzistavimą ir moters veiksmų pagrįstumą. Visų pirma, kėsinimasis tokiose bylose nėra realus, nes jis egzistuoja ne objektyviai, o tik moters sąmonėje, vaizduotėje. Dėl šio elemento trūkumo, neįmanoma nustatyti ir kito elemento, susijusio su apribojimu laike - kėsinimosi akivaizdumo, t.y. neįmanoma nustatyti ar kėsinimasis buvo gresiantis. Esminė aplinkybė trukdanti moterų, patyrusių smurtą, bylose įžvelgti kėsinimąsi, yra tai, kad kaip buvo nustatyta šio darbo eigoje, Lietuvos teismai, nagrinėdami būtinosios ginties bylas pagrinde remiasi objektyviuoju protingumo, pagrįstumo kriterijumi. T.y., teismas sprendimą byloje priima atsižvelgdamas į konkrečias nustatytas faktines aplinkybes, kurios dažniausiai yra išreikštos išoriškai ir kurias galima objektyviai patikrinti ir palyginti, kaip panašioje situacijoje būtų elgęsis vidutiniškai apdairus asmuo. Tuo tarpu bendrosios teisės šalyse įtvirtintas subjektyvusis elementas leidžia teismams ne tik atsižvelgti kaip tokiomis pat aplinkybėmis vidutiniškai apdairus asmuo būtų elgęsis, bet ir atsižvelgti į besiginančiojo poziciją, ar jis manė, kad jo veiksmai yra reikalingi norint apsiginti. Tokiu būdu teismai bendrosios teisės šalyse šio „manymo“ pagrįstumą gali nustatyti remiantis surinktais duomenimis apie moters patirtą smurtą, t.y. apie patirtą MMS. Toliau darbe keliamas klausimas, ar MMS galėtų būti pagrindas kilti labai dideliam susijaudinimui, pagal Baudžiamojo kodekso 130 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.