Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/104643
Type of publication: Straipsnis / Article
Author(s): Trimakas, Ramūnas
Title: Šiuolaikinės istorinio naratyvo refleksijos radikaliojoje Rusijos publicistikoje
Other Title: Contemporary reflections of historical narrative in Russian radical press
Is part of: Istorija, 2007, t. 67, p. 55-62
Date: 2007
Keywords: Istorijos politika;Radikalioji pseudoistorinė publicistika;Rusijos Federacijos švietimo politika
Abstract: Mokslo ir švietimo srityje istorinė tematika tradiciškai vertinama kaip Rusijos valdančiojo režimo griežtos kontrolės objektas. Ši tradicija susiformavo dar XVIII a. pab. XIX a. pr. istorijos mokslą pirmiausia vertinant iš politinio funkcionalumo pozicijų, t. y.siekiant pagrįsti režimo veiksmus ir išaukštinti imperiją tuo metu valdančio asmens vaidmenį, vykdyti imperijos pavaldinių indoktrinaciją, taip pat pagrįsti teritorines pretenzijas bei aneksinius planus kaimyninių valstybių atžvilgiu. Sovietinio režimo metais šis modelis buvo išplėtotas paverčiant istoriją komunistinės propagandos elementu. Po SSRS žlugimo oficialiai leista nuomonių įvairovė istorijos tyrimų ir dėstymo srityje gyvavo vieną dešimtmetį. Tokia politika istorijos mokslo ir istorinės patirties refleksijų bei reprezentavimo srityje susilaukė itin griežtos radikalių publicistų reakcijos. Valdžią perėmus dabartinei Rusijos politinei vadovybei, istoriją oficialiai vėl imta vertinti kaip vieną reikšmingiausių informacinio karo elementų, o griežta valstybės vykdoma istorijos tyrimų ir dėstymo kontrolė neišvengiama būtinybė. Įvykę pokyčiai apibūdintini ne tik kaip neoimperinė doktrinieriška revizija. Šiuo metu įgyvendinamos permainos sietinos su privalomo istorijos pateikimo modelio ir greičiausiai visos mokslo ir švietimo sistemos restalinizacija.
The article analyses how contemporary Russian radical authors (Dugin, Panarin, Kalashnikov, Kaliuzhnyj) characterize public discussions and official representations of Russian history. Their criticism is levelled at the so-called pro-Western and anti-patriotic visions of Russia's glorious past. In other words, the field of historical studies is seen as the propaganda battleground, and the control over the images of the past means the effective management of mass consciousness. As far as Russia is concerned, history and its teaching traditionally were defined as objects of censorious state control. Such a tradition can be traced back to the end of the 18th and the beginning of the 19th centuries. Especially brutal forms of censorship were implemented by the Soviet regime, when history was exploited as one of indoctrination tools and means to veil the crimes of the Soviet totalitarianism. Censorship was officially abolished after the fall of the Soviet regime. However, the decade of provisory freedom is coming to the end now. During the Putins regime history studies at universities and other educational institutions (secondary schools included) became the object of growing criticism as too liberal or even anti-Russian. On the one hand, Russian radical authors welcome the initiatives of the ruling regime to make improvements in this highly important sphere. On the other hand, they voice the opinion that as pro-Western menace still exists, it is necessary to tighten control and restrictions.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/104643
Appears in Collections:Istorija 2007, t. 67

Files in This Item:
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

13
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

13
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.