Traktorių portretai arba ironiškasis Lietuvos romantizmas
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos bibliotekoje vyko Dianos Zviedrienės tapybos darbų parodos atidarymas. Tapytojos ir filosofės Dianos Zviedrienės paroda „Traktorių portretai arba ironiškasis Lietuvos romantizmas“ atveria naujus horizontus jos kūryboje. Ironiškojo romantizmo sąvoką, apibudindamas Dianos tapybą, pasiūlė Lietuvos tapytojas ir kuratorius Linas Liandzbergis. Kaip mes galime suprasti šią sąvoką? Meno istorijoje ir filosofijoje tiek ironijos, tiek romantizmo sampratose randame jų pamatinį bendrumą – laisvę nuo įprastos tikrovės bei maištą prieš įvairias konvencijas. Subjektas (žmogus, individas) po ironijos kauke slepiasi tada, kai jame užgimsta poreikis naikinti sena ir kurti nauja. Ironija yra tarsi tarpinė būsena tarp senos tikrovės ir būsimų ateities galimybių. Subjektas neigia sena ir tuo neigimu sunaikina esamą tikroviškumą. Tokiu būdu jam atsiveria neribotų galimybių erdvė – pasaulis, kuriame potencialiai galima viskas, nes dar niekas iš tų galimybių nėra realizuota.