Kad galėtų kokybiškai plėtoti sielovadą, Bažnyčia, kreipdamasi į tikinčiuosius, turėjo kreipti dėmesį ne tik į kalbėjimo turinį, bet ir į pačią kalbą. Plėtodami sielovadą Lietuvoje, katalikų dvasininkai susidūrė su iššūkiu, kadangi tam tikrų Lietuvos regionų žmonės, ypač valstiečiai, suprato tik lietuviškai, o polonizuota bajorija kalbėjo ir lenkiškai. Šiame straipsnyje lietuvių kalbos vartojimo liturgijoje problematika XVIII a. antrojoje pusėje atskleista remiantis Kauno ir Kupiškio dekanatų pavyzdžiais.