S. ir S. Lozoraičių muziejus, VDU istorijos menė Atnaujinta: 2011-07-01 12:31:22

S. ir S. Lozoraičių muziejus

Vytauto Didžiojo universiteto istorijos menė

K. Donelaičio g. 58, LT-44248 Kaunas
Asmuo kontaktams Janina Masalskienė
Telefonas (8 37) 327 960
Mob. telefonas 8 687 12600
El. paštas j.masalskiene@vkt.vdu.lt

Istorinės atminties išsaugojimui, iškilių asmenybių gyvenimo ir veiklos įamžinimui Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenė visuomet skyrė ypatingą dėmesį. Trokštame, kad praeityje puoselėtos vertybės, kilnūs tikslai ir siekiai taptų įkvėpimo šaltiniu tiek mums patiems, tiek ir visiems, turėjusiems unikalią progą tai pažinti. Plėsdami universiteto muziejines ir viešąsias erdves, atverdami jas kuo platesniam lankytojų ratui padedame šiam troškimui virsti realybe.

Pastatas (K. Donelaičio g. 58) turi ilgą ir turtingą istoriją. Jis statytas dar 1889–1890 m. Kauno tvirtovės Inžinierių valdybos viršininko rezidencijai. Tuometinė statinio paskirtis buvo gyvenamoji. Po Pirmojo pasaulinio karo ištuštėjusiame pastate 1919 m. įsikūrė Lietuvos Respublikos Švietimo ministerija, o nuo 1921 m. – Ministrų kabinetas, kuris čia veikė iki pat 1940 metų. 1935–1939 m. II-ajame pastato aukšte gyveno užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis su šeima. Sovietmečiu pastatas naudotas švietimo reikmėms: čia įkurdintas Mokslo ir technikos komitetas, vėliau veikė vienas iš Kauno politechnikos instituto (dabartinio Kauno technologijos universiteto) fakultetų, o 1969 m. atidaryta Prekybos ir kulinarijos mokykla.

1997 m. pastatą nuspręsta rekonstruoti ir perduoti Vytauto Didžiojo universitetui. Šiandien čia ne tik įsikūręs VDU rektoratas, bet ir veikia S. ir S. Lozoraičių (tėvo, Užsienio reikalų ministro ir diplomato, bei sūnaus, diplomato ir universiteto Garbės daktaro) muziejus, kuriame galima apžiūrėti asmeninius Lozoraičių šeimos daiktus bei kaupiamus, tvarkomus ir saugomus archyvus: vaizdo ir garso juostas, dokumentus, nuotraukas. Ekspozicijos autentiškumas leidžia atkurti ir parodyti praeitų laikų aplinką, jos dvasią bei per iškilius asmenis išryškinti neįkainojamas istorines vertybes. Šis muziejus lankytojams duris atvėrė dar 2000 metais.

2010 m. pradžioje VDU rektorato pastatas tapo dar atviresnis ir įdomesnis lankytojams. Nuo šiol Vytauto Didžiojo universiteto istorijos menėje bei kitose erdvėse galima susipažinti su ilgametę universiteto bei paties statinio istoriją iliustruojančia ekspozicija: archyviniais dokumentais, nuotraukomis, jų reprodukcijomis, universitetui priklausančiais istoriniais artefaktais, daiktais bei dovanotais eksponatais. II-ajame aukšte – VDU rektorių portretų galerija.

Siekiant suteikti kuo daugiau progų gėrėtis S. ir S. Lozoraičių muziejaus eksponatais bei iš naujo atrasti jų svarbą, čia pradėta vesti paskaitas aukštesniųjų studijų pakopų studentams, organizuoti įvairius kultūrinius ir visuomeninius renginius.

VDU rektorato pastatas, dar labiau praturtintas atminties ženklais, tapo nedideliu, tačiau reikšmingą mūsų valstybės istorijos tarpsnį įamžinančiu muziejumi, įprasminančiu Kauno, kaip akademinės Lietuvos sostinės, tradicijų gimimą bei tąsą. Miesto centrą jis puošia įspūdinga ir kruopščiai atkurta architektūra. 2003 m. už pastato restauraciją (architekt. Asta Prikockienė, Gintaras Prikockis, Almantas Dumčius, Kęstutis Mikšys, 1998–2000 m.) pirmą kartą lietuviškam statiniui suteiktas reikšmingas Europos Sąjungos Europa Nostra apdovanojimas „Už indėlį į Europos architektūrinį paveldą“. Pastatas įtrauktas į Valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Duris atvėrė universiteto istorijos menė:

Diplomato Stasio Lozoraičio (vyresniojo) sūnaus Kazio Lozoraičio prisiminimai apie tarnybinį butą, kuriame tarpukario laikotarpiu gyveno Lozoraičių šeima: