Vidutinybės spindesys ir skurdas

542

Doc. dr. Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja, Lietuvos sociologų draugijos prezidentė 

Prieš kurį laiką aprašiau vieną iš Lietuvos visuomenės viešajame gyvenime vykstančios kartų kaitos kontekste besiformuojančių socialinių grupių tipų – „jaunuosius disidentus”. Kadangi dualistinėje pasaulio sampratoje vis dar tebegyvenančiųjų matymu „jaunieji disidentai” neišvengiamai supriešinami su kažkokiais „progresyviaisiais”, turiu nuvilti, nes socialinėje tikrovėje yra ne du ir ne trys socialinių grupių tipai, o tiek, kad jų niekaip nepavyktų aptarti net keliuose tekstuose. Tad tenka koncentruotis į labiausiai paplitusius socialinių grupių tipus ir, mano požiūriu, darančius didžiausią įtaką šiuolaikinės Lietuvos valstybės bei visuomenės gyvenimui. Šį kartą apie vidutinybes.

Kalbėdama apie kartų kaitą turiu omenyje šių dienų keturiasdešimtmečių kartą, kuri pamažu keičia vyresnės kartos atstovus įvairiose viešojo gyvenimo srityse – politikoje, moksle, kultūroje ir pan. Ši keturiasdešimtmečių karta auginta sovietmečiu pažymėtų tėvų, išgyvenusi politinės santvarkos transformacijas. Karta, kuri savo kūnais jautė Nepriklausomybės paskelbimo džiaugsmo šiurpulį, jau pasiekė savo gyvenimų tarpsnį, kuris leidžia dar labiau įkvėpti laisvės ir pasiraitojus rankoves imtis įgyvendinti savo, visuomenės ir valstybės gyvenimo vizijas, nes tuštėjantys įvairių pareigų postai suteikia tokias galimybes.

Bet ar iš tiesų ši keturiasdešimtmečių karta labai skiriasi nuo jos pirmtakų? Koks buvo vidutinybių socializacijos, kurią vykdė sovietinėje visuomenėje užauginti jų tėvai, turinys? Ar ir kaip keitėsi jų socializacija politinių, socialinių ir ekonominių transformacijų kontekste? Toliau paanalizuosiu keturiasdešimtmečių kartos vidutinybės tipą, kurio gyvenimo moto – „svarbiausia neišsiskirti iš minios”.

Kas yra vidutinybės viešajame visuomenės gyvenime, užimančios vis daugiau įvairių pareigybių? Šie žmonės dažniausiai gyvena miestuose ir „tarpsta“ ramiuose įvairių valstybės įstaigų ar kitų biurų užutėkiuose. Jie beveik nesidomi politika, vertybių konfliktais ar visuomenės gyvenimo problemomis. Vidutinybės, skirtingai nei anksčiau mano aptartieji jaunieji disidentai, nemėgsta kariauti ir priešų neieško. Tačiau joms taip pat svarbu vienos tiesos ir vieno kelio paieškos, o gal tiksliau prisitaikymas prie jos. Vidutinybės dažniausiai stengsis būti kaip visi tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame gyvenime.

Vidutinybės gali tapti baugščios ir nervingos, kai jas suerzina kuo nors išsiskiriantys – daugiau dirbantys, daugiau pasiekiantys, keliaujantys, nepriklausomi šalia esantieji. Vidutinybės piktinasi, jei kažkam labiau pasiseka ar kažkam pavyksta save realizuoti.

Vidutinybės geriausiai jaučiasi tarp tokių pačių, kaip jos. Vidutinybes sutiksite savo vaikų darželiuose, mokyklose, įvairiuose kolektyvuose, jos dažniausiai tylės ir nieko nepasakys garsiai girdint visiems. Tačiau drąsiai piktinsis kokia nors neteisybe artimųjų rate, o paklausus, kodėl šių klausimų nekelia viešai, nunarins galvą ir tylės.

Atsakydamos į užduodamus klausimus, vidutinybės dažniausiai atsako „Nežinau“, o viduje tyliai savęs klausia: „Kuris atsakymas turėtų būti teisingas, t. y. atliepiantis klausiančiojo interesus”? Vidutinybė visada ras būdų prisitaikyti, pajus, iš kur vėjas pučia ar kur srovė neša. Vidutinybės supriešina lojalumą su profesionalumu ir visada renkasi pirmąjį, jei iškyla poreikis pasirinkti. Vidutinybių tipo atstovų gausu įvairiose švietimo institucijose, nes jie puikiai internalizuoja ir geba taikyti disciplinavimo praktikas bei socialinės kontrolės priemones.

Vidutinybė mielai naudojasi sovietinės santvarkos išaugintų savo tėvų perduotu socialinių bei materialinių gėrybių „susiveikimo“ principu – pažintimis ir giminėmis, siekdama kokio nors posto, geresnės padėties. Toks žmogus yra įsitikinęs, kad visi aplinkui taip pat daro. Ištikus bėdai vidutinybė perkrato giminaičių ir pažįstamų ratus, įsideda į kišenę lapelį su kokia nors garsia pavarde, voką su pinigais ir viską tyliai „susitvarko“.

Vidutinybės tipas artimas sociologo Roberto Mertono aptartam konformisto tipui, kuris priima tiek kultūros pateikiamus tikslus, tiek priemones jiems siekti. Konformistai dažnai sudaro daugumą ir yra būtina bet kurios visuomenės gyvenimo sąlyga. Filosofas Charlesas Tayloras tai pat rašė apie tam tikrus vakarų visuomenėje susiformavusius pritampančio žmogaus ir herojaus vaizdinius. Jis teigė, kad vakarų visuomenėse žmonės yra socializuojami tapti pritampančiais, tačiau pati sau prieštaraudama visuomenė ant pjedestalo stato herojus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu išsiskiria iš minios.

Pažvelkime į mūsų aptariamą keturiasdešimtmečių kartos vidutinybės tipą. Kokios yra jų atstovaujamos vertybės, tikslai bei jų siekimo priemonės? Ar šios vertybės kaip nors kokybiškai skiriasi nuo vidutinybes socializavusiųjų tėvų, mokytojų, dėstytojų vertybių? Sakyčiau, kad daugeliu atvejų aptariamosios keturiasdešimtmečių kartos vidutinybės vertybės vis dar sovietinės, perduotos tėvų kartos, kuriose vyrauja socioekonominio susiveikimo bei neišsišokimo principai. Vidutinybės iš esmės atliepia unifikuotos ir atomizuotos sovietinės visuomenės vertybes. Unifikuotos, nes joms svarbus neišsišokimo principas, ir atomizuotos, nes praktiškai jie yra tik pasyvūs visuomenės gyvenimo stebėtojai, tačiau ne dalyviai. Nes retai kuris priklauso kokiai nors visuomeninei organizacijai ar laiką skiria kitokiai savanoriškai veiklai. O eilinių rinkimų metu vietoje balsavimo dažniau renkasi kitus užsiėmimus. Ir jau tikrai vidutinybės nebus dalyvaujantys viešose akcijose, eisenose ir pan.

Kitas atomizuotos vidutinybės bruožas – jis nemėgsta skundikų, nes jie grasina jo ramiam užutėkiui. Jis ir pats neskundžia, nes jo požiūriu skundimas tai vėlgi būtų tik nepageidautinas išsišokimas. Vidutinybės gyvenimas – lyg aplinkos stebėjimas per langą pasislėpus už žakardinės užuolaidos. Vidutinybė yra atsargus ir sveria kiekvieną savo žodį, pasakytą (jei pasakytą) viešai, tačiau pasijutęs saugus pradeda piktintis žydų sąmokslu, stebisi moterų, vaikų ir žmogaus teisių idėjomis, nesupranta, kodėl reikia rūpintis mažumų teisėmis, nesibodi seksizmo viešojoje erdvėje ir iš esmės palaiko mačistinę kultūrą.

Apibendrindama šiandieninės Lietuvos viešajame visuomenės gyvenime vis aktyviau besireiškiančios keturiasdešimtmečių kartos vidutinybės tipą manau, kad, internalizavusi sovietinės unifikuotos ir atomizuotos visuomenės kasdienybės praktikų modelius, vidutinybė nėra ir nebus atvirą visuomenę kurianti dalis. Veikiausiai atėjus laikui ji prisitaikys prie atvirėjančios visuomenės kintančių kasdienybės praktikų, nes jau nebegalės leisti sau išsiskirti.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.