Venesuela grimzta į chaosą

1271

Venesuela grimzta į chaosą

Dr. Gintarė Žukaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė

Venesuelą drasko krizė. Čia 2015 m. infliacija siekė 275%, skaičiuojama, kad 2016 m. ji gali viršyti net 720%. Tai didžiausi infliacijos mastai pasaulyje. Remiantis įvairiais vertinimais, 70-80% žmonių gyvena skurde. Trūksta esminių produktų – maisto prekių, vaistų, tualetinio popieriaus ir kt.

Valstybėje įsigalėjo korupcija ir vieni didžiausių žmogžudysčių mastai. Dėl šių priežasčių 86% Venesuelos gyventojų šalyje susiklosčiusią situaciją vertina neigiamai ir pradėjo protestus, reikalaudami reformų ir prezidento Nicolas Maduro atsistatydinimo bei naujų rinkimų paskelbimo. Tokios krizės priežasčių daug – Bolivaro revoliucija, kritusios naftos kainos, užsitęsusi sausra. Tačiau prezidentas teigia, kad tokia situacija yra nulemta ekonominio karo, kurį inicijuoja Jungtinės Amerikos valstijos.

Bolivaro revoliucija

Venesueloje vykdoma politika yra žinoma Bolivaro revoliucijos vardu. Ji pavadinta Simono Bolivaro, kovotojo už Pietų Amerikos valstybių nepriklausomybę, garbei. Taip pat ją įkvėpė kairiųjų pažiūrų mąstytojai ir prezidentai tokie, kaip Ernesto Che Guevara, Fidel Castro, Salvador Allende ir kt.

Revoliuciją pradėjo 1998 m. prezidentu išrinktas Hugo Chavez. Esminiai šios politikos bruožai – dalyvaujamoji demokratija, kuri įgyvendinama per dažnai organizuojamus referendumus, antiamerikietiška ir antineokolonialistinė politika, nukreipta į JAV įtakos mažinimą regione ir Lotynų Amerikos valstybių ekonominės ir politinės nepriklausomybės užtikrinimą, 21-ojo amžiaus socializmas, korupcijos mažinimas. Įgyvendinant revoliuciją netgi valstybė buvo pervadinta į Venesuelos Bolivaro respubliką.

21-ojo amžiaus socializmas vienas esminių Bolivaro revoliucijos aspektų. Tikima, kad kapitalizmas neišsprendžia egzistuojančių problemų –  skurdo, nelygybės, išnaudojimo, todėl jį reikia sunaikinti ir imtis įgyvendinti kitokią politiką. Pagrindiniai šios politikos bruožai Venesueloje – nacionalizacija ir pelno, gaunamo iš naftos eksporto, skyrimas įvairioms socialinėms programoms – Bolivaro mokykloms statyti, Bolivaro valgykloms ir parduotuvėms steigti, Bolivaro ligoninėms kurti ir pan.

Tokios taikytos priemonės iš pradžių buvo ganėtinai veiksmingos. Skurdo mastai šalyje sumažėjo nuo 50% (1998 m.) iki 25% (2012 m.), mažiausio kada nors šalyje egzistavusio lygio. Taip pat mažėjo ir nelygybės indeksas. Tačiau 2013 m. situacija ėmė keistis, pradėjus kristi naftos kainoms.

G.Zukaite

Naftos kainų kritimas

Venesuelos ekonomika yra visiškai priklausoma nuo naftos išteklių ir jų eksporto. Nafta sudaro apie 50% Venesuelos bendro vidaus produkto ir apie 96%  viso šalies eksporto. Taigi sumažėjus naftos kainoms, pradėjo trauktis ir Venesuelos ekonomika. Vien 2015 m. ji sumažėjo bent 5,7%. Pagal šį rodiklį Venesuela buvo prasčiausiai atrodanti valstybė pasaulyje. Biudžeto deficitas 2015 m. pabaigoje siekė net 20%.

Tokia situacija susiklostė, nes Venesuelos ekonomika nebuvo diversifikuota ir buvo grįsta tik naftos ištekliais. Taip pat ekonomikos pakilimo metu nebuvo taupoma. Prasidėjus krizei, Venesuela neturėjo sukaupusi jokių santaupų, kurias galėtų panaudoti, siekiant sumažinti naftos kainų kritimo padarinius. Nebuvo imtasi jokių atitinkamų reformų.

Nebuvo pritraukiama ir užsienio investicijų. Dėl vykdomų opozicijos persekiojimų, spaudos laisvės varžymų, nacionalizacijos, nebuvo sukurta palankios investicijoms aplinkos.

Užsitęsusi sausra

Situaciją dar labiau blogina užsitęsusi sausra. Venesuela didžiąją dalį elektros energijos pagamina hidroelektrinėse, tačiau dėl sausros jose vandens lygis nukrito iki kritinės ribos. Dėl to vyriausybė yra priversta mažinti elektros naudojimą – kiekvieną dieną elektros tiekimas yra nutraukiamas bent 4 valandoms, darbo savaitė viešajame sektoriuje sutrumpinta iki dviejų darbo dienų, penktadieniais neveikia mokyklos, 30 min. į priekį persukti laikrodžiai, kad vakare kuo ilgiau būtų šviesu ir pan.

Tokia situacija taip pat skatina gyventojų pasipiktinimą, keliamas klausimas, kaip galėjo susiklostyti tokia situacija valstybėje, kuri turi vienas didžiausių naftos ir kitų energijos išteklių atsargas pasaulyje. Jie kaltina vyriausybę nesugebant valdyti valstybės ir neturint jokios strategijos, kaip reikėtų elgtis kritinėje situacijoje.

Perspektyvos

Venesuelai būtini pokyčiai. Tam, kad jie būtų pradėti įgyvendinti, reikia surengti pirmalaikius prezidento rinkimus ir pradėti įgyvendinti reformas.

Paskutiniai prezidento rinkimai Venesueloje vyko 2013 m. po prezidento Hugo Chavez mirties. Juos laimėjo tuometinis viceprezidentas, Hugo Chavez dešinioji ranka, buvęs sunkvežimio vairuotojas Nicolas Maduro. Tai buvo dar viena situacijos prastėjimo priežastis Venesueloje. Mirus charizmatiškam prezidentui H. Chavez, N. Maduro nesugebėjo jo pakeisti ir patraukti žmonių į savo pusę. N. Maduro nesugebėjo prilygti H. Chavez. Šiuo metu prezidentą palaiko mažiau nei 30% valstybės gyventojų.

Dėl valstybėje susiklosčiusios padėties opozicija siekia organizuoti referendumą, kurio metu būtų klausiama, ar prezidentas N. Maduro turi pasilikti valdžioje. Referendumui turi pritarti 20% balsavimo teisę turinčių piliečių. Jeigu referendumas vyktų, prezidentas turėtų surinkti daugiau balsų nei tuo metu, kai buvo išrinktas. Panašu, kad tokio palaikymo jis nesulauktų ir būtų atstatydintas. Tokiu atveju būtų organizuojami nauji prezidento rinkimai.

Pagal dabartines tendencijas laimėtų opozicija. Tai rodo ir 2015 m. gruodžio mėnesį vykę parlamento rinkimai, kuriuos pirmą kartą nuo 1998 m. laimėjo opozicijos koalicija “Demokratinės vienybės apskritasis stalas”, užsitikrindama absoliučią vietų daugumą – 112 iš 167 vietų – ir išstumdama iš dominuojančių pozicijų Venesuelos vieningą socialistų partiją.

Jeigu prezidento rinkimai vyktų artimiausiu metu, juos tikriausiai laimėtų vienas iš opozicijos lyderių Henrique Capriles, kuris jau du kartus siekė šio posto – 2012 m. ir 2013 m. Jis niekada nepripažino pralaimėjo 2013 m. rinkimuose ir tvirtino, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti. H. Capriles teigia, kad imtųsi reformų – normalizuotų santykius su JAV, kurie yra įtempti nuo H. Chavez laikų, pradėtų įgyvendinti liberalias ekonomikos reformas, atsisakytų Bolivaro revoliucijos ir 21-ojo amžiaus socializmo įgyvendinimo. Panašu, kad trečiasis kartas nemeluotų ir H. Capriles  pavyktų iškovoti prezidento postą ir pradėti įgyvendinti reformas, kurios valstybei yra lygiai taip reikalingos, kaip ir lietus išdžiuvusiai Venesuelos žemei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.