VDU meno tyrimai pristatyti tarptautiniame kontekste
Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone išleista pirmoji Lietuvos menotyrininkų parašyta knyga, skirta vizualiosios kultūros studijoms, karų ir meninės kultūros sąveikai – „The Art of Identity and Memory: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania“ (American Studies Press, 2016). Knygos sudarytojos – VDU Menų fakulteto dėstytoja profesorė Rasa Žukienė ir LKTI mokslininkė Giedrė Jankevičiūtė. Atliktą tyrimą puikiai įvertino pasaulio mokslininkai. Vienas jų, Lietuvos bičiulis, profesorius Mordechai Zalkin (Ben-Gurion University of the Negev) sako: „devyniems Lietuvos autoriams pavyko pateikti labai informatyvų, turtingą, ir patikimą tyrimą. Nagrinėjant meną kultūros istorijos diskurse, iškelta ir atsakyta į naujus ir įdomius klausimus apie Lietuvos dalyvavimą dviejuose pasauliniuose karuose. […] Aš nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą visiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kultūros studijomis ir Rytų Europos žydų istorija“.
Knygoje „The Art of Identity and Memory: Toward a Cultural History of the Two World Wars in Lithuania“ analizuojamas poveikis, kurį vizualioji kultūra, literatūra, muzika patyrė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų epochoje. Knygoje yra kelios kertinės temos: karo refleksija meno kūriniuose, meninio gyvenimo sąlygos ir formos karų laikotarpiais, meninio gyvenimo dalyviai ir jų veikla, meninės kūrybos reikšmė okupacijų ir egzilio sąlygomis. Jeigu laikysimės požiūrio, kad karas yra viena destruktyviausių žmonijos patirčių, tema gali atrodyti keistoka. Tačiau juk būtent dėl savo destruktyvaus pobūdžio karas sąlygoja radikalias valstybių, visuomenių, socialinių grupių ir individų gyvenimo būdo, įsitikinimų, vertybių permainas. Šios permainos veikia meninę kūrybą ir santykį su ja. Būtent meninės kultūros tyrimas leido apčiuopti ir įvardinti kai kuriuos istorinės situacijos gilesniam suvokimui svarbius dalykus, įžvelgti individualios ir visuomeninės patirties sąsajas.
Pasak vienos knygos sudarytojų profesorės R. Žukienės, šioje knygoje patalpinti tekstai apie dailę, literatūrą, kiną ir muziką, kuriuose pateikta ryški alternatyva trafaretiškajam didžiajam pasakojimui. Siekis įveikti binarinėmis priešpriešomis (priešai ir draugai, aukos ir budeliai, laimėtojai ir pralaimėtojai) pagrįstus požiūrius ir per meninės kultūros tyrimus pamėginti apčiuopti iki šiol neįvardintas žymes, paliktas Lietuvoje Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų ir pokario istorijoje, paskatino susiburti grupę skirtingų meninės kultūros sričių – architektūros, dailės ir literatūros – tyrinėtojų. Knygoje patalpinti dailėtyrininkių prof. dr. Giedrės Jankevičiūtės, prof. dr. Rasos Žukienės, dr. Laimos Laučkaitės-Surgailienės, dr. Rasos Antanavičiūtės, fotografijos tyrėjos, VDU Menų fakulteto absolventės dr. Agnės Narušytės, literatūrologų dr. Larisos Lempertienės ir dr. Laimono Briedžio, kinotyrininkės dr. Natalijos Arlauskaitės ir muzikologės prof. Rūtos Stanevičiūtės tyrimų rezultatai.
Tekstų autoriai vadovaujasi nuostata, kad pasaulinių karų atmintis į politinę bendriją susivienijusiems šiuolaikiniams europiečiams turėtų tapti bendra. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei pasakojimai apie karą neuždaromi vienos socialinės ar nacionalinės grupės, valstybės ribose, bet jas pranoksta ir specifinius įvykius atskleidžia kaip regiono ar net visos Europos istorijos dalį. Ši knyga – 2013-2015 metais vykdyto VDU mokslinio projekto „Lietuva karuose: kultūra, tapatybės, egzilis“ rezultatas.
Neseniai pasirodė ir dar viena Lietuvos kūrybą tarptautiniame kontekste pristatanti kolektyvinė monografija italų kalba „I teatri post-sovietici“, išleista Romos leidykloje „UniversItalia“. Knygoje nagrinėjama pastarųjų dešimtmečių Estijos, Latvijos, Lietuvos, Ukrainos ir Baltarusijos teatrų situacija. Viena monografijos autorių – VDU Menų fakulteto dekanė profesorė Jurgita Staniškytė knygoje aptaria pagrindines Nepriklausomos Lietuvos scenos meno tendencijas. Knyga išleista kaip „Teatro studijų ir tyrimų“ serijos dalis, jos sudarytoja – Bolonijos universiteto ir Kararos menų akademijos profesorė Erica Faccioli. Pasak sudarytojos, pastarieji dvidešimt penkeri metai visai Baltijos šalių ir jų kaimynių Ukrainos ir Baltarusijos kultūrai, o ypač scenos menui, buvo sudėtingų ir įvairialypių permainų laikotarpis, kurį mokslininkai dar tik pradeda įvertinti. Todėl, pasak profesorės, šis visapusiškas lyginamasis tyrimas svariai prisidės ne tik prie geresnio posovietinės kultūros, bet ir prie gilesnio ypatingo teatro vaidmens joje suvokimo.
Pagrindines savo šalies teatrų raidos tendencijas, pamatines permainų kryptis ar tradicinės raiškos modelių tvarumą knygoje „I teatri post-sovietici“ nagrinėja Tarptautinio teatro instituto Ukrainoje direktorė teatro istorikė Nelli Kornijenko, Sorbonos universiteto profesorė Virginie Symaniec, Talino universiteto profesorė teatrologė Luule Epner, Tartu universiteto docentė Anneli Saro bei Latvijos kultūros akademijos profesorė teatrologė Valda Čakare. Analizuojant estetinę ir institucinę pastarųjų dešimtmečių posovietinio Baltijos regiono šalių teatro kaitą, jos santykį su meninė ir kultūrine tradicija knygoje pasitelkiamos tapatybės, nacionalinio teatro, globalizacijos, reprezentacijos sąvokos. Autorių atlikti tyrimai atskleidžia, kad savita posovietinės kultūros ir teatro raida reikalauja ne tik tarpdalykinio požiūrio, bet ir įžvalgaus vietinio konteksto interpretavimo, leidžiančio ne tik atpažinti kultūros savitumus, bet ir perprasti, kaip vietinė terpė perkeičia vakarietiškus raiškos modelius.
Kaip teigia viena autorių J. Staniškytė, knygoje skirtingų šalių mokslininkai kelia esminius klausimus apie pereinamojo laikotarpio meninę raišką, pavyzdžiui, ar galima teigti, kad nepriklausomybės atgavimas posovietinių šalių scenos menui tapo lūžio riba, atskiriančia įsitvirtinusias tikrovės vaizdavimo tradicijas ir naujų santykių su tikrove paiešką, o galbūt pokyčiai skleidėsi gerokai sudėtingesnėmis, sunkiau apčiuopiamomis formomis. Ši į tarptautinę auditoriją orientuota monografija suteikia galimybę ne tik įtraukti į šias aktualias diskusijas užsienio skaitytoją, bet ir palyginti penkių regiono šalių teatro kultūros pokyčius ir dabartinę situaciją.
