VDU Kamerinio merginų choro gastrolės Ispanijoje

1824

Pavasario semestras VDU merginų chorui buvo kaip reta produktyvus ir intensyvus koncertais bei pasirodymais. Suorganizuotas trečiasis Kauno aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalis, koncertuota filharmonijoje, chorų šventėje „Susitikime dainoj“, merginų-moterų chorų festivalyje „Ave Maria“, Baltijos valstybių studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“ Vilniuje, dalyvauta žymios mokslininkės, profesorės Birutės Galdikas akcijoje – ąžuolų giraitės sodinime Kauno botanikos sode, tarptautiniame projekte „Gryn parkas“ Birštone, Lietuvos psichologų konferencijoje Kaune.

Doc. Viktoras Masevičius, tarptautinių konkursų laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto kamerinio merginų choro vadovas

Š.m. liepos 12 d., pasisiuvusios raudonos spalvos sijonus, prieš tai gavusios kvietimą dalyvauti XXIX tarptautiniame Cantonigros muzikos festivalyje, 36 merginos „Minituro“ autobusu pajudėjo Ispanijos link. Maršrutas ėjo per Lenkiją, Čekiją, nakvojome Prahoje, jaukiame viešbutyje. Nustebino Lenkija – keliuose ypač daug pasienio kelių policijos, gerai dirbančios ir tikrinančios, ar kitų šalių autobusai turi visus būtinus registracijos leidimus važiuoti per Lenkiją. Nubaudė ir mus 545 zlotų bauda. Didesnį įspūdį paliko ne bauda, o tai, kaip intensyviai, iš karto vienu metu kelių šimtų kilometrų ruožuose naujausia vokiška technologija ir technika tiesiami ir tvarkomi keliai, statomi tiltai ir viadukai. Dirbama net ir naktį.

Iš Čekijos puikiais Vokietijos keliais per Alpes pasiekėme Prancūzijos miestą Lioną, kur kempinge naktį buvom numatę statyti palapines. Bet lauke – tik 8 laipsniai šilumos, tad pasiprašėme kempingo administratoriaus, Liono universiteto studento įsileisti mus su miegmaišiais po stogu, kur būtų šilčiau. Šis maloniai sutiko, pasakęs – „patalpa yra, tik šviesos – ne“. Visgi atnešė didžiulį senovinį, dar karo laikų prožektorių, kuriuo pasišviesdamos merginos išsidėliojo miegmaišius.

Ryte, puikiai išsimiegojusios, išgėrusios kavos ir vietos kepyklėlės parduotuvėje atstovėjusios eilę prie prancūziškų bandelių, patraukė kelionės tikslo link Cantonigros – mažo miestelio Katalonijoje, išsidėsčiusio 2000 metrų aukštyje, Pirėnų pusiasalio kalnų papėdėje. Autobusui „lipant“ kalnais, užgulė ausis, šaižesni tapo merginų balsai. Įvažiuojant į Cantonigros, mus pasitiko gidės – 2 merginos, kurios iškart pasiteiravo, ar mes ne iš Lietuvos. Pasirodo, vėlavome į festivalio atidarymo iškilmes, nes trūko tik mūsų ir vieno choro iš Rusijos (pastarasis atvyko jau pasibaigus konkursui).

Užsiregistravusios ir pavalgiusios vakarienę didžiulėje baltoje palapinėje, merginos pastebėjo, jog festivalyje dalyvaujančių valstybių iškeltų vėliavų eilėj Lietuvos trispalvė apversta. Pirmoji, politiką ir diplomatiją VDU studijuojanti Simona Gaidytė iškart organizatoriams pareiškė, kad vėliavą būtina iškelti kaip pridera. Nors buvo pažadėta padėtį taisyti, tačiau tą vakarą niekas nepasikeitė. Merginos sėdo į autobusą ir per valandą laiko pasiekė senovinį Moja miestą, kur jų laukė vietos gyventojai, pasiryžę priimti po 2 ar 3 merginas į savo šeimas. Choristėms buvo sudarytos puikios sąlygos, nes labai nuoširdūs, darbštūs ir pasiturinčiai gyvenantys, savo bendruomenę puoselėjantys žmonės mūsų dainininkes sutartu laiku savo mašinomis atveždavo į sutartą vietą.

Kitą rytą, konkurso dieną, vėliava kabojo po senovei. Pasiteiravau, gal organizatoriai turi kopėčias, pats apversiu, nes merginos pareiškė, kad į sceną neis dainuoti, kol mūsų vėliava neplazdės kaip pridera. Po šito, vėliava buvo iškelta teisingai. Mūsų merginų choras pasirodė puikiai, tai buvo matyti iš publikos audringos reakcijos, tačiau šįsyk į lyderių trejetą nepapuolė. Manau pritrūko skambesio jėgos (Cantonigros festivalyje mėgstamas garsus dainavimas), o modernioms dainoms – techninio sudėtingumo, gal net įmantrumo.

Į liepos 15–17 dienomis vykusį  festivalį suvažiavo garsiausi chorai ir šokių kolektyvai iš 19 šalių. Pietų Ameriką atstovavo chorai iš Ekvadoro ir Kolumbijos, Aziją – keletas profesionalių Kinijos kolektyvų, na, o Europą, be mūsų, – aukštųjų muzikos mokyklų ir universitetų chorai iš Italijos, Vengrijos, Slovėnijos, Švedijos, Čekijos, Lenkijos, Kipro, Ispanijos, Serbijos, Moldavijos , Rusijos ir kitų šalių. Visi dainavę chorai parodė aukštą vokalo skambesio ir dainavimo technikos įvaldymo kultūrą, atlikdami sudėtingas, tiek senosios, tiek šiuolaikinės muzikos partitūras.

Vakare, po mūsų pasirodymo įvyko festivalio atidarymo koncertas. Gausiai susirinkę klausytojai šūksniais „bravo“ palydėjo mūsų atliekamas dainas: A. Noviko „Sodauto“, Čiurlionio „Ar vėjai pūtė?“, M. Mikutavičiaus „Pasveikinkit vieni kitus“.

Rytojaus dieną 6 val. išvykome į Barseloną, Katalonijos sostinę. Apžiūrėjusios Antonijo Gaudi šedevrą- Šventosios šeimos katedrą, dalis chorisčių laiką leido pliaže (vanduo – 24 laipsniai, oras – 19), kitos aplankė Pablo Pikaso, Katalonijos meno muziejus, Trijų drakonų pilį, visiems į atmintį įsirėžė didingas paminklas Kolumbui.

Barselonoje man pačiam nutiko ganėtinai nemalonus, bet gerai pasibaigęs įvykis. Triumfo aikštėje, trumpam stabtelėjus ir pasidėjus kelioninį krepšį šalia – reikėjo žvilgterėti į miesto schemą – po akimirksnio jis dingo. Krepšyje buvo ne tik suvenyrai, bet ir pasas. Teko kreiptis į policininkus. Jie nurodė artimiausią policijos komisariatą, kur reikia rašyti pareiškimą dėl įvykio. Kokia buvo mano nuostaba, kuomet nuėjus ir apibūdinus krepšio turinį, čia pat jis buvo iškeltas ir man grąžintas! Policininkai nusišypsojo ir tepasakė: „Matot, kaip dirba Barselonos policija! „Mes per stebėjimo kameras pamatę bėgantį žmogų su krepšiu, įsitikinę, jog tai ne sportininkas, tuoj pat jį sulaikome“.

Grįžę iš Barselonos, Mojos mieste 22 val. vakare vietos bažnyčioje mūsų choras klausytojams surengė didžiulį, virš valandos trukusį koncertą, kurio metu ispanų ir anglų kalbomis buvo anonsuojami choro atliekami kūriniai, pristatyta lietuvių chorinio dainavimo tradicija. Publika stovėdama plojo chorui, prašydama pakartot.

Paskutinį festivalio dienos rytą praleidome prie įspūdingo krioklio – ypatingo grožio gamtos reginio, svarbiausio Cantonigros akcento. Čia merginos maudėsi, deginosi, nors ir nebuvo karšta – daug vėsiau, negu  tuomet Lietuvoje. Vakare, uždarymo koncerte atlikome „Sodauto“, P. Čaikovskio „Dainą apie laimę“, Onutės Narbutaitės „Vasarą“. Slovėnų choro vadovas šaukė „bravo“, o kinų delegacijos vadovė prašė „Vasaros“ natų. Teko duoti. Merginas gausiai fotografavo, o  choristei Vitai Jankauskaitei surengė mini foto sesiją – išties puošniai ir turtingai atrodė naujieji sijonai. Ačiū už tai Universitetui! – V.M.

Vakare, po festivalio uždarymo, sėdome į autobusą ir pajudėjome Prancūzijos kryptimi, turėjau didelį norą choristėms parodyti Viduržemio jūros „Aukso pakrantę“ – Kanus, Monako karalystę, Nicą. Monake aplankėme princo Alberto rūmus, Monte Carle – garsųjį kazino, pliaže maudėmės kartu su pusantros pėdos dydžio žuvimis.

Prie Nicos, Antibų kurorte ilgai ieškoję viešbutuko, jį suradome. Dvivietis kambarys kainavo 75 Eurus, todėl dalis choro nusprendė nakvoti tiesiog pliaže, ir nepasigailėjo. Miegmaišiai pravertė, į ratą susibūrusios merginos šauniai pailsėjo ir galėjo tęsti kelionę Italijos link, prie Gardos ežero. Pakeliui užsukome į Kremonos miestą, šalia Veronos, kur supermarkete merginos papildė savo maisto atsargas bei gausiai apsirūpino tik Italijai būdingais nebrangiais tauriaisiais gėrimais bei suvenyrais. Gardoje kelias valandas trukusios kempingo paieškos buvo sėkmingos, tik užėjus audrai, gūsingas lietus išprausė taip, kad permirko palapinės, drabužiai, net pinigai piniginėse. Kita nakvynė jau buvo Čekijoje, Brno mieste.

Kupinos įspūdžių, pamačiusios Tatrus, Alpes, Pirėnus, Viduržiemio jūros puikiausius kurortus, laimingos ir patyrusios nuotykių, merginos laimingai grįžo namo. Dabar jos trumpai pailsės ir vėl kibs į dainą, kuri vienija, duoda bendrystės jausmą. Dalis labai puikių dainininkių, baigusių universitetą, išvažiuoja gyventi ir dirbti kitur, bet merginos žino, kad į jų vietą ateis kitos, naujos, kurių ir laukiame rugsėjo 1, 5, 8, 12 dienomis, 19 val. centrinių rūmų 407 auditorijoje.

Apie VDU kamerinį merginų chorą
Jau eilę metų šį kolektyvą galima išvysti iškilmių universitete metu – diplomų įteikimo šventėse studentų himną „Gaudeamus“ bei kitas, „užvedančias“ dainas jau kaip įprasta, atlieka merginų choras beveik visuose fakultetuose. Malonu pažymėti, kad jau antrus metus merginos šiai misijai atlikti kviečiamos ir į Kauno kolegiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.