Valerijus Kazlauskas: Teatras – tai bendravimo vieta

Valerijus Kazlauskas, VDU vaidybos ketvirto kurso studentas, 2015 m. sukūręs pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“, už kurį jaunas aktorius ne tik buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, bet ir gavo jaunojo menininko prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Aktorius, nors dar nėra baigęs studijų, jau yra matomas ir aktyvus kūrėjas, šiuo metu vaidinantis Artūro Areimos „Medėjos kambaryje“ bei keliuose Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose: „Kartu“, „Mechaninė širdis“ (rež. A. Areima)  ir naujausiame Jono Vaitkaus darbe „Fjorenza“. Su V. Kazlausku kalbamės apie vaidybos studijas, mėgstamą teatrą ir ateities planus.

Kaip pasirinkai studijuoti vaidybą?

Atvirai sakant, dėl visko kalti draugai: jie mane privertė ateiti į dramos studiją mokykloj. Pats prieš tai nesidomėjau teatru ir negalvojau, kad galėčiau tai pasirinkti kaip savo profesiją. Bet pasirinkau ir noriu tęsti šitą kelią kaip profesionalas.

Papasakok, kaip atsitiko kad dar nebaigęs studijų gavai pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos teatro spektaklyje „Nevykėlis“?

Reikėtų paklausti paties Artūro, kas jam šovė į galvą, kad sugalvojo rizikuoti pasirinkdamas studentą. Bet manau, kad kai žmogus įdeda darbo į tai, ką daro, ir nori būti ten, kur yra, visada bus pastebėtas.

Nuo pat pirmo kurso domėjausi Artūro Areimos teatru. Man patiko jo darbai, jis buvo vienas didžiausių įkvėpėjų. Žinojau, kad jis planuoja statyti spektaklį, bet tikrai negalvojau, kad pasirinks mane. Atėjau į bandymus, pasiskaitėm, pasižiūrėjom ir buvo nutarta, kad keliausim kartu.

Gal gali papasakoti apie „Nevykėlio“ kūrybinį procesą?

Daug improvizacijos ir ieškojimų. Kaip ir kiekvienas kitas kūrybinis procesas. Čia turėjau daugiau laisvės, pasireikšti nei bet kur kitur iki šiol. Svarbiausia, kad proceso metu manimi pasitikėjo ir leido kurti.

Žiūrint „Nevykėlį“ atrodo, kad aktoriui tai sudėtingas spektaklis. Ar buvo Tau kokių nors itin sunkių užduočių, ar reikėjo perlipti per save?

Turbūt labiausiai šokiruotas buvau sužinojęs, kad scenoje reikės tuštintis: mažiausiai tikėjausi, kad būtent tai kažkada gyvenime teks daryti scenoje. Jaudulys, žiūrovai visiškai šalia – kaip man reikės tai padaryti?

Už šį vaidmenį buvai nominuotas Auksinio scenos kryžiaus jauno menininko kategorijoje. Kaip Tau atrodo, ar tokie įvertinimai svarbūs jaunam aktoriui?

Svarbūs. Auksiniai scenos kryžiai – didžiausias Lietuvos teatro apdovanojimas. Būti nominuotam jau trečiame kurse tai, žinoma, daug reiškia ir yra didelis įvertinimas. Dar mokykloj, suvaidinęs pirmame savo spektaklyje, gavau geriausio metų aktoriaus apdovanojimą nuo mokinių atstovybės ir direktoriaus. Po to sau pasakiau, kad įstosiu į vaidybą ir gausiu Auksinį scenos kryžių iki dvidešimt penkerių metų. Būti nominuotam yra žingsnis į tai, o gauti apdovanojimą turiu dar ketverius metus.

Studijuodami VDU jūs neturite kurso vadovo, dirbate su daug dėstytojų. Gal gali papasakoti apie savo patirtį taip studijuojant?

Tai yra sunku, bet kartu naudinga. Kiekvienas dėstytojas nori kažką duoti, turi savo supratimą ir teatro viziją. Darbas su daug skirtingų žmonių plečia mąstymą, teatro suvokimą. Anksčiau maniau, kad neturėti kurso vadovo bus sunku, nes nebus to vieno kurso vedlio. Bet dabar manau, kad studijuoti be kurso vadovo aktoriui yra pliusas.

Jūs ne tik neturit kurso vadovo, bet studijuojat teatro istoriją, gaunat kūrybinio rašymo, režisūros pagrindus. Ar šitie dalykai reikalingi jaunam aktoriui? O gal užtektų gilintis tik į vaidybą?

Taip yra suteikiama galimybė prisiliesti prie įvairių dalykų, pamėginti režisuoti, rašyti, kurti scenografiją ir įsitikinti, ar tikrai to (ne)nori. Idėja graži. Gal kažkas ir atranda save kitur. Galimybė išsibandyti skirtinguose kūrybiniuose dalykuose yra naudinga, bet manau, kad vietoj šių paskaitų galėtų būti daugiau praktinių, susijusiu konkrečiai su profesija.

Be to ką studijų metu gaunate iš dėstytojų, menininkės Gintarės Minelgaitės dėka turėjote galimybę padirbėti su ir pasimokyti iš Roberto Wilsono. Gal gali papasakoti plačiau apie šita patirtį?

Ten atvažiavę mes dar nesuvokėme, kokio masto tai yra reiškinys, ką reiškia dirbti su tokiu žmogumi ir kiek daug yra norinčių būti mūsų vietoje. Iš pradžių visi buvom pasimetę. Bet ilgainiui supratom, ko jis siekia, koks jo darbo metodas, kad dirbant reikia nuolat būti susikaupus. Aš blaškausi daug, todėl man tai buvo sunku. Bet viskas į naudą: išmokau susikaupti, taisyklingai stovėti scenoje. Maži dalykai, bet susideda į vieną svarbią patirtį. Būnant ten buvo sunku suvokti, kiek gavome, bet grįžus viskas po truputį ateina. Už šią patirtį norėčiau padėkoti Gintarei Minelgaitei.

Koks Tavo paties požiūris į teatrą šiuo metu? Kokį žiūrėti Tau įdomu?

Man nepatinka tradicinis teatras, metaforinis ezopinis kalbėjimas. Domiuosi šiuolaikiniu. Roberto Wilsono teatras, jo diktatoriški darbo metodai taip pat ne prie širdies. Bet pamatyti, suvokti, kaip jis kuriamas – įdomu. Teatras yra bendravimo vieta. Labiausiai to pasigendu šiandieniniame Lietuvos teatre: norėtųsi, kad spektakliai pasiektų žmonės ir nebūtų vien tik laisvalaikio pramoga.

Ateina jauna karta, turinti savo suvokimą ir besistengianti pabėgti nuo tradicinio teatro. Jų vis daugėja, tad aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau įvyks perversmas ir Lietuvoje sulauksime kažko įdomaus.

Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų?

Įsivaizduoju, kad jau turėčiau turėti Auksinį scenos kryžių. Sunku ką nors daugiau pasakyti, bet manau, kad mano kūrybinis procesas nesustos, toliau sieksiu savo tikslų. Nesinorėtų prarasti ambicijos bei užsispyrimo.

Kalbino VDU MF doktorantė teatrologė Kristina Steiblytė