V. Masevičius: „Dirigento tikslas – interpretacija“

1235

VDU kamerinio merginų choro meno vadovas Viktoras Masevičius kovo 11 dieną minėjo 60 metų jubiliejų. Susitikome pasikalbėti likus kelioms dienoms iki jubiliejui skirto koncerto.

„Ar jaudinatės prieš tokį Jums asmeniškai svarbų ir reikšmingą renginį?“ – paklausiau. „Žinoma. Kaip ir prieš kiekvieną koncertą. Tą patį klausimą – ar jaudinuosi prieš koncertą – man uždavė mano dėstytojas Ptica, kai studijavau Maskvoje. Jis dažnai sakydavo, kad jei nustoji prieš koncertą jaudintis, metas palikti sceną“, – pasidalino prisiminimais V. Masevičius. Pokalbis savaime sukosi apie gyvenimą scenoje su dirigento batuta ir artimiausius planus žengiant per jubiliejaus slenkstį.

Prisiminkime pradžią. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į muziką?
Dar būdamas mažas mėgau dainuoti. Tėvai pastebėjo, kad turiu gabumų, taigi nuvedė mokytis į M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Ten mane priėmė į Dirigavimo skyrių. Mokslai puikiai sekėsi, mokytis patiko. Pati mokykla – viena vertus, labai pretenzinga, kita vertus, labai nuosekli: puikiai paruošia auklėtinius, suteikia gerus pagrindus, vėliau konservatorijoje kai kurių dalykų jau apskritai galėjau nebesimokyti – reikiamų žinių buvau atsinešęs iš mokyklos. O geras paruošimas muzikantui, menininkui atveria pasaulį, platesnes erdves.
Baigęs konservatoriją, studijavote Maskvoje. Kuo ypatinga Maskvos mokykla dirigentui?
Iš rusiškosios mokyklos daug principų natūraliai buvo atėję ir pas mus. Tiesa, daugiau muzikų, dirigentų vykdavo mokytis į Sankt Peterburgą, o ne į Maskvą. Į Maskvą buvo sunkiau patekti. Skirtumus tarp Maskvos ir Sankt Peterburgo galėčiau palyginti su Vilniumi ir Kaunu. Tarp abiejų šių miestų visą laiką tvyrojo šiokia tokia konkurencija. Peterburgas – buvusi sostinė, kultūros miestas. Kalbant apie muziką, Peterburgas išraiškingesnis formos prasme: net ir dirigavime ten daugiau išorinio blizgesio, plačių mostų. Maskvos mokykla tikslesnė, pedantiška, tam tikra prasme konservatyvi.
Kas apskritai sunkiausia dirigento darbe?
Galima būtų minėti daug aspektų. Pirmiausia, aišku, darbas labai priklauso nuo to, su kuo dirbi – mėgėjų ar profesionalų kolektyvais. Tai iš esmės skirtingos užduotys. Tiesą sakant, dažnai nutinka netgi taip, kad būtent mėgėjai„nuzulina“ programą geriau nei profesionalai. Tačiau profesionalai turi atlikti daug programų, jų repertuaras platesnis – tai irgi sudėtinga užduotis. Mėgėjams kartais reikia daugiau parodyti dalykų, kurie profesionalams savaime suprantami. Juk dirigavimas – tai tam tikra komunikacija, gebėjimas gestais išreikšti savo intencijas. O pagrindinis dirigento tikslas – interpretacija. Taigi svarbu turėti kūrinio pajautą. O tai labai sudėtinga.
Puikus lietuvių dirigentas A. Jozėnas turėjo nepaprastą pajautą lietuvių liaudies dainoms. Jis buvo tarsi enciklopedija, etalonas. Joks kitas chorvedys taip nesugebėdavo. Net tas pats berniukų choras „Ąžuoliukas“ idealiai atlieka sudėtingiausius kūrinius, o lietuvių liaudies dainos kartais sekasi sunkiai.
Ar chorvedyboje yra tokių kūrinių, kuriuos pavadintumėte iššūkiu?
Be abejo. Yra netgi tokių kūrinių, kurių apskritai neįmanoma atlikti, intonuoti. Bet tai yra įdomu. Tai praplečia erdves, atveria perspektyvą, pakylėja aukštyn visą chorinį meną. Išleidau apie 70 studentų, džiaugiuosi, kad įskiepijau jiems domėjimąsi, norą ieškoti, atlikti kūrinius, kurie balansuoja ant galimybių ribos.
Kita vertus, nutinka ir taip, kad kūrinys labai įdomus, tačiau publikai nelabai gražus. Atlikti jį įdomu, bet klausant už širdies negriebia. O čia – jau kompozitoriaus talento klausimas. Net tam pačiam autoriui vienas kūrinys pavyksta, kitas – ne. Bet tokie ypatingi, sudėtingi kūriniai daugeliui menininkų labai patrauklūs. Kol žmogus gyvas, tol jis stengiasi. Taigi ir menininkai ieško iššūkių, nesinori imti tik populiaraus repertuaro.
Kiekvienas kolektyvas turi savo veidą, manieras, kiekviename – skirtinga atmosfera. Kaip apibūdintumėte savo vadovaujamą VDU merginų kamerinį chorą?
Visų pirma, tai – labai draugiškas kolektyvas. Tiesa, jis kinta: vienos studentės baigia mokslus, išvyksta, vietoje jų ateina kitos. Toks gyvenimas. Šiam kolektyvui, kaip ir visiems, būdingas savotiškas bangavimas: sueina stipresnių balsų – prasideda pakilimas, paskui kuriam laikui atoslūgis, po jo – vėl nauja banga. Džiaugiuosi, kad šį kolektyvą nuo pat įsikūrimo lydi sėkmė, esame pasiekę daug pergalių. Tai vienintelis kolektyvas, po kelis kartus iš eilės laimėjęs „Areco“ konkursą Italijoje, Maskvoje (Rusija) neseniai laimėjome I vietą, Gdanske (Lenkija) – II vietą. Be abejo, pasitaiko, kad kažkam pritrūksta užsidegimo, kantrybės, o kolektyvo visą laiką tik saldainiukais nevalia maitint. Reikia ir patempti, ir padirbėti.
Nutinka ir taip, kad pasiūlau atlikti kokį kūrinį, nuo kurio visos sukasi: oi, ne, nepadainuosim! Bet paskui ima ir įsimyli tą kūrinį, jau bedainuodamos. Norint pažinti, reikia suprasti, išsiaiškinti. O pažinus nesunku ir pamilti.
Vadinasi, svarbiausia kolektyvui – atkaklus darbas?
Be abejo. Štai neseniai merginų choras „Liepaitės“ laimėjo Lietuvos chorų „Euroviziją“. Ne paslaptis, kad to jos pasiekė tam tikra prasme muštru. „Liepaitės“ – nepaprastai griežta mokykla.Ten viskas idealiai surepetuota, preciziškai sudėliota, nugludinta it deimantas. Kartais to nugludinimo ir pritrūksta kitiems kolektyvams. Pernelyg daug demokratijos, laisvės gali ir pakenkti.
VDU merginų kamerinis choras – nedidelis kolektyvas, taigi reikalauju, kad kiekviena mergina galėtų idealiai padainuoti už save, ir kūrinys skambėtų nepriklausomai nuo to, ar dainuotų 5, 7 ar 10 chorisčių. Dideliame chore lengviau pasislėpti už kitų.
Esate dirigavęs ir Dainų šventėse. Kuo ypatingas dirigavimas tokiam gausiam chorui?
Mano jau minėtas dirigentas A. Jozėnas sakydavo, kad Dainų šventė nėra ta vieta, kur kuriamas didelis menas. Tai – patriotizmo kupinas, didingas, gražus reginys, bet meninių plonybių jame pavyksta pasiekti mažiau, nes kiekvienas choras, o ypač jo vadovas, yra skirtingi ir turi savo viziją.
Diriguoti dainų šventei – sudėtinga. Dirigentai parenkami pagal jų chorų skambesį, pasiekimus. Jei dirigentas turi gerai paruoštą manualinę techniką, visi jį supranta – problemų nekyla. Bet jei dirigentas tų mokymosi pagrindų nėra gavęs, jam kartais sudėtinga susitvarkyti su 1000 žmonių. Čia svarbu dirigento įtaiga, turinio žinojimas. Gali būti puikus muzikantas, bet negebėti diriguoti. Ypač kai orkestrui ima vadovauti instrumentalistai, nesimokę dirigavimo. Nors būna ir labai sėkmingų atvejų.
Su choru esate daug keliavę. Tikriausiai kelionėse nestigo ir nuotykių?
Nuotykių pasitaiko kiekvienoje kelionėje. Labiausiai atmintin įstrigo atvejis, kuris tuo metu mums tikrai nebuvo linksmas, tik dabar jį prisimename su šypsena. 2003 metais nuvažiavome į tarptautinį Varnos konkursą Bulgarijoje. Laimėjome ten III vietą. Po pirmos konkurso dienos (vyko 3 dienas) nuvarė mūsų autobusą. Nueina vairuotojai anksti ryte prie autobuso, o jo – nėra. Veikiausiai vagys jį išmontavo dalimis, nes autobusas taip ir neatsirado. O mes – nei pinigų kelionei turime, nei reikiamų dokumentų. Paskambinome į VDU, universitetas rado galimybę pervesti mums šiek tiek lėšų. Pusę jų iš karto sumokėjome už tranzitines vizas. Jas reikėjo paruošti greitai. Įprastai procedūra trunka savaitę. Už tai, kad vizas parengtų greičiau, sumokėjome 1000 dolerių. O kai atsiėmėme pasus, pastebėjome, kad skubant dėlioti vizas daugelio merginų pavardės supainiotos: vizoje įrašytas vienos vardas, kitos – pavardė. 10 ar 12 pasų sugadinti, o bilietai į autobusą nupirkti, turime važiuoti. Nebeliko kito kelio, tik rizikuoti.

Tuomet tuose kraštuose sienos kirtimas apskritai atrodė egzotiškai: privažiavus sieną vairuotojai turėdavo pateikti pareigūnams „sąrašą“. O „sąrašas“ – tai blokas cigarečių, įvyniotas į popierių su autobuso keleivių pavardėmis. Taip ir kirtome sieną po sienos, kol privažiavome Vengriją, tuo metu jau priklausiusią NATO aljansui ir gal būt todėl tokios ,,tvarkos“ nepraktikuojančią.

Tekę ir Prancūzijoje paplūdimy naktį miegoti, iš vieno išvarė – prisiglaudėme kitame. Daug kelionių – tai ir daugybė įspūdžių. Laimė, visada mus lydėjo sėkmė. Nors tuomet kartais būdavo ir visai nejuokinga.

Ko norėtumėte sau palinkėti garbingo jubiliejaus proga?
Galimybės dirbti savo darbą, bendrauti su žmonėmis, matyti jų akis, matyti jaunus žmones, kurie myli muziką, dainą.
Dėkojame už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.