Universitetų integracija: svarbiausi sprendimai

Filosofas Stasys Šalkauskis, 1939 metais sakydamas inauguracijos į Vytauto Didžiojo universiteto rektorius kalbą, universitetą apibūdino kaip aukštąjį kultūros, o ne ekonomikos ar pramonės, organą. Jis kalbėjo, kad universitetas kultūrinio gyvenimo reikalams ruošia inteligentus, specialistus, kuriems skirta vaidinti vadovaujamąjį vaidmenį visuomenėje, valstybėje, tautoje ir bažnyčioje. „Man visa tai galioja iki šiol. Nežinau, ar tai galioja Švietimo ir mokslo ministerijai, bet Premjero sudarytai darbo grupei, panašu, kad ne. Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, man primena kolchozų statymą, kai iš viršaus būdavo nuleidžiama, kiek jų turi būti, o po to būdavo skiriamas pirmininkas“, – apie šiuo metu vykdomą aukštojo mokslo pertvarkos planą sakė apžvalgininkas Rimvydas Valatka, pirmadienį vedęs diskusiją „Universitetų integracija: kaina, nauda, rezultatas“.

Švietimo ir mokslo viceministras dr. Giedrius Viliūnas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius prof. Alfredas Chmieliauskas, VDU doc. Milda Ališauskienė, banko „Nordea“ ekonomistas bei Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas, Vilniaus politikos analizės instituto direktorė Virginija Būdienė diskutavo, kokie sprendimai turi būti priimti pirmiausia, siekiant efektyvios aukštojo mokslo  konkurencijos tarptautiniu mastu.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius prof. Juozas Augutis atkreipė dėmesį į tai, kad siekis stiprinti aukštąjį mokslą, didinti studijų kokybę – suprantamas, tačiau neaišku, kokiais būdais ir ko konkrečiai norima pasiekti. Didelė problema yra ir ta, kaip reforma yra pristatoma. „Tai prasilenkia su universitetų autonomijos principais ir Konstitucinio teismo išaiškinimu. Juk pasakymas, kad bus sujungta dešimt universitetų, prieš tai su jais nepasitarus, rizikuoja peržengti teisines normas. Be to, panašu, kad Vyriausybės sudarytos darbo grupės siūlymai labiau grindžiami verslo, o ne aukštojo mokslo interesais“. 

VDU rektorius pažymėjo, kad, pavyzdžiui, net dviejų universiteto katedrų sujungimas yra sudėtingas dalykas, jau nekalbant apie kelių universitetų.

Švietimo ir mokslo viceministras dr. Giedrius Viliūnas, paklaustas, kiek gali kainuoti universitetų optimizavimas, sakė, kad viskas turi prasidėti ne nuo išteklių skaičiavimo, o tikslų ir poreikių, kurie kaip ir žinomi, tik klausimas, kiek finansiškai galėsime leisti juos įgyvendinti. „Kai aiškės kontūrai, ką reikia padaryti, bus galima viską detalizuoti laike“, – kalbėjo viceministras ir pridūrė, kad lėšos, kurių reikės reformai, yra skaičiuojamos, tačiau dar nėra aišku, kokio pobūdžio reforma bus įgyvendinta ir kaip viskas atrodys.

Buvusi prezidentės patarėja, švietimo ir mokslo viceministrė, Vilniaus politikos analizės instituto direktorė Virginija Būdienė tikino, kad kai kalba pasisuka apie švietimo ir mokslo pertvarką, viskas atrodo kaip visada, o šis bandymas – jau trečias. „Planas buvo rengiamas be akademinės bendruomenės atstovų, turbūt dėl to, kad tie žmonės „nezyztų“, jog reikia ką nors išsaugoti. Man panašu, kad visas siūlymas yra nulemtas noro persidalinti ir perdalinti resursus. Juk didieji banginiai, kai trūksta maisto, nori suvalgyti kitas ne tokias dideles žuveles“, – pastebėjo V. Būdienė.

Diskusijoje dalyvavęs banko „Nordea“ ekonomistas bei Baltijos šalių tyrimų padalinio vadovas Žygimantas Mauricas vykdomą reformą pavadino gaisro gesinimu, nes vizijos ir krypties, galinčių visiškai tą gaisrą užgesinti, nėra, nors potencialo ir turime. „Atrodo, kad norima, jog sujungimas įvyktų dėl to, kad stipresnieji po savo sparnu priglaustų silpnesnius, neturinčius perspektyvos, nors po kokių 20 metų patys gali tapti tokiais pat neperspektyviais“.   

ISM vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius prof. Alfredas Chmieliauskas įsitikinęs, kad postūmis pradėti aukštojo mokslo reformą buvo studijuojančių skaičiaus mažėjimas. „Dėl šios priežasties aukštojo mokslo reformos klausimas paaštrėjo, o reforma stuktelėjo į paviršių, nors jau prieš dešimt metų buvo žinoma, kad studijuojančių skaičius sumažės, nes demografinės tendencijos buvo žinomos, tačiau nebuvo tam ruošiamasi. Juk pokyčius visuomet lengviau daryti ramiai ir iš lėto, nei tuomet, kai jau atrodo nebeįmanoma“, – įsitikinęs prof. A. Chmieliauskas.

R. Valatka atkreipė diskutantų dėmesį į tai, kad galbūt stojančiųjų skaičius yra pervertinamas. Juk prieš 23 metus, kai Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, o gimstamumas nebuvo toks mažas, studentų skaičius buvo kur kas mažesnis, o universitetų skaičius buvo toks, koks yra dabar.

VDU Sociologijos katedros vedėja doc. Milda Ališauskienė pripažino, kad vykstant reformai jaučiasi prievartos atmosfera ir visa tai reikėtų keisti. „Neįgyvendinsime reformos, kol vieša retorika bus „nelaužysime rankų, bet…“, „neuždarysime, bet…“ – tai veda į tarpusavio nepasitikėjimą, nenorą išgirsti vieniems kitus, atsiranda stiklinės sienos. Atmosfera šiuo metu labai sudėtinga, todėl reikėtų apgalvoti, kaip ją keisti“, – pastebi doc. M. Ališauskienė ir priduria, kad prieš socialinių ir humanitarinių mokslų atstovus daromi ir kiti labai skausmingi žingsniai. Pavyzdžiui, norima, kad surinktose grupėse būtų bent po 13 žmonių, tačiau apie tokius skaičius buvo galima kalbėti gerokai anksčiau.  

Apibendrindamas diskusiją jos moderatorius pastebėjo, kad kirvis ir plaktukas nebėra reikalingiausi instrumentai universitetuose. „Kai žmonės sėdi ir diskutuoja, tai prie tos išvados ir prieina. Tačiau apie reformą kalbama labai imperatyviai – iš labai aukštai į labai dideles žemumas, o tada atrodo, kad kirvis ir plaktukas yra reikalingiausi dalykai“, – apibendrindamas diskusiją sakė apžvalgininkas R. Valatka.

Diskusijos vaizdo įrašas