Teatro scenoje – apie demotyvaciją darbo rinkoje

1403

Bedarbystė, naujas Darbo kodeksas, patarimai, kaip įsidarbinti ir rašyti motyvacinį laišką – aktualijos, tapusios mūsų kasdienybe. Šie klausimai neaplenkė ir teatro scenos: spalio 14-15 dienomis prancūzų režisierius Vincent Thomasset, teatras „Mens Publica“ ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) teatras klaipėdiečių publikai pristato premjerą „Nemotyvaciniai laiškai“ – spektaklį, kuriame subtiliai juokiamasi iš darbdavio ir darbo ieškančiojo santykių ir bendravimo normų.

V. Thomasset spektaklio „Nemotyvaciniai laiškai“ teksto autorius yra kitas Prancūzijos menininkas, plastinio meno atstovas Julien Prévieux. Ilgus metus jo rengto meninio socialinio tyrimo esmė – galios ir pusiausvyros revizija tarp darbdavių ir tų, kurie ieško darbo. Reaguodamas į darbo skelbimus, J. Prévieux septynerius metus darbdaviams rašė daugybę „nemotyvacinių“ laiškų, kuriuose argumentuotai išdėstė, kodėl nenori ar negali priimti jų pasiūlymų – kiekviename laiške sukuriamas vis kitas personažas ir vis kita situacija, pažįstama daugeliui ieškančių darbo.

„Rašote, kad „siekiantiems pasisekimo“ bus mokama 65 proc. minimalios algos per 6-9 mėnesius. Nematau ryšio tarp entuziastingo noro pasiekti sėkmę ir tokio mažo atlyginimo. Turbūt įsivėlė spaudos klaida, arba tokia maža alga savaime iššaukia sėkmės siekį, kas reiškia skubų išėjimą iš darbo. Tai akį rėžiantis paradoksas, kurį išnarplioti palieku Jums patiems. Tuo tarpu aš atsisakau Jūsų pasiūlymo ir raginu ateityje vengti tokio neapdairumo“, – viename iš laiškų rašė menininkas.

Dažniausiai į šiuos laiškus jis sulaukdavo ir darbdavių atsakymų, kurių sterilus, tuščias mandagumo tonas kartu su J. Previeux stilistiniais „pratimais“ tik išryškino šio ritualo absurdiškumą – kurčiųjų dialogą, parodantį, jog visa įdarbinimo sistema yra ydinga. Vėliau atrinkti geriausi laiškai pateko į knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas naujasis spektaklis.

Tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje „Nemotyvacinius laiškus“ į sceną perkėlė rašytojas ir režisierius Vincent Thomasset, pasitelkdamas tarpdisciplinines meno galimybes, daugiasluoksnę sceninę dramaturgiją. Kartu su J. Previeux ir kompozitoriumi Pierre‘u Boscheronu, jis meistriškai žaidžia meninėmis formomis, išlaikydamas temos rimtumą, tačiau parodydamas prancūziškai komišką požiūrį į darbo santykius.

„Paskutinius 5 metus vartojau tik Berno padažą, aitriųjų pipirų padažą, prancūziškų bulvyčių padažą, Amerikos padažą, Aioli, žuvies padažą, Burgundijos padažą ir Madeiros padažą. Ženkliai viršijau svorį, kuris leidžia laisvai judėti. Todėl manau, kad atitinku visus reikalavimus, keliamus norintiems tapti rajono direktoriumi. Tačiau Jūsų siūlomas darbas yra ne Paryžiuje, o aš negaliu pasitraukti toli nuo „Franprix“ prekybos centro. Todėl, deja, turiu atsisakyti Jūsų pasiūlymo“, – rašoma dar viename „demotyvaciniame“ laiške.

„Šis spektaklis yra kritika, tačiau ne atvira – parodant situacijas, o ne aiškinant. Jis mane sudomino dėl savo kalbos – visiškai skirtingų stilių laiškų. Todėl ir spektaklyje vaidina penki skirtingų amžių, stilių, kūno sudėjimų aktoriai, muzikos, ritmo, judesio atlikėjai. Matau juos kaip muzikos instrumentus, tik jie ne dainuoja, o vaidina“, – paaiškina spektaklio režisierius Vincent Thomasset.

Prancūzas taip pat atskleidė, jog kiekviename „Nemotyvacinių laiškų“ spektaklyje jis skyrė bent vieną vaidmenį neprofesionaliam aktoriui – jo žodžiais tariant, žmogui, kuris nori būti scenoje, bet nenori vaidinti.

spektaklis_prancuzas_20160827_0273

V. Thomasset nėra tipiškas teatro režisierius – nors karjeros pradžioje jam teko dirbti su žinomais Prancūzijos teatro ir kino kūrėjais, tokiais kaip Pascal Rambert, pats V. Thomasset turi unikalų stilių, kuriame skiriama daug dėmesio šokiui, choreografijai, performansams, kalbai tarp eilučių.

„Plastinis menas, judesys, modernus šokis – tai sferos, kur man geriausiai sekasi išreikšti savo mintis ir jausmus. Nemėgstu, kai teatre tiesiogiai kalbama apie karą, meilę ar dar kažką. Aš nenoriu kažko primesti – tik uždedu savitą, kitokį sluoksnį, kad publika žiūrėtų ir mąstytų, o ką ras spektaklyje, priklauso nuo jų pačių. Mėgstu galvoti, kad esu paskutinis savo pjesės skaitytojas“, – savo braižą apibūdino menininkas.

„Nemotyvaciniai laiškai“ yra pirmasis V. Thomasset spektaklis, pastatytas ne pagal jo paties tekstą, tačiau režisierius neslepia, jog tai svarbus ir jam labai įdomus darbas. Ne tik todėl, kad J. Previeux yra jo draugas, bet ir todėl, kad šį spektaklį jis priėmė kaip tam tikrą galimybę išanalizuoti teatrą.

Kritikai jau spėjo apibūdinti „Nemotyvacinių laiškų“ projektą kaip labai prancūziškos dvasios darbą – tačiau pats V. Thomasset tokiems palyginimams nepasiduoda.

„O ką reiškia „prancūziškos dvasios“? Aš pats esu prancūzas, todėl man labai sunku atsakyti, ar su šiuo palyginimu sutinku. Reikia būti išorėje, kad galėtum įvertinti, kas viduje“, – sakė režisierius.

V. Thomasset spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ debiutavo 2015 m. „La Batie“ festivalyje Ženevoje, vėliau jis buvo rodomas ir Rudens festivalyje Paryžiuje.

**

Spektaklis „Nemotyvaciniai laiškai“ („Lettres de non motivation“) bus rodomas spalio 14-15 dienomis, 19 val., Klaipėdos kultūros fabrike (Bangų g. 5A).

Bilietų kaina – 12 Eur. Bilietus platina „Tiketa“, taip pat – renginio kasa 1 val. prieš spektaklį.

Koncepcija ir režisūra – Vincent Thomasset. Tekstas – Julien Prévieux. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Režisieriaus asistentė – Austė Zdančiūtė.

Atlikėjai / aktoriai: Laima Akstinaitė, Goda Piktytė, Vilma Pitrinaitė / Monika Poderytė, Linas Tuleikis, Petras Venslovas.

Garso dizainas – Pierre Boscheron. Muzika – Pierre Boscheron, Vincent Thomasset. Kostiumus parinko Diana Kuzmickaitė. Scenos technikos direktorius – Vincent Loubière.

Prodiuseris – Teatras „Mens publica“. Koprodiuseris – VDU teatras. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. Rėmėjai: spaustuvė KOPA, „IQ The Economist“, „Intelligent Life“, UPS, kavinė „Kultūra!“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.