T. Ladiga: „Dainavimas buvo mano prigimtyje…“

2048

VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas prof. Tomas Ladiga spalio 10 dieną pasitinka Auksinį jubiliejų. Jaukiame Kauno valstybinio muzikinio teatro kabinete prisėdame pakalbėti su sukaktuvininku apie tai, nuo ko prasideda dainininko kelias ir kokiomis aktualijomis bei viltimis alsuoja šiandiena.

Gimėte menininkų, visuomenės veikėjų šeimoje. Senelis Kazys Ladiga (1894–1941) – kariškis, generolas, laisvės gynėjas, močiutė Stefanija Paliulytė-Ladigienė (1901–1967) – pedagogė, publicistė ir visuomenininkė, tėvas Algis Ladiga (1922–2011) – visuomenininkas ateitininkas, tautodailininkas, dėdė Vladas Vildžiūnas (g. 1932 m.) – dailininkas-skulptorius. Kokią įtaką šeima padarė jūsų gyvenimo kelio pasirinkimui?
Be abejo, šeima daro įtaką. Bet, ko gero, mano šeima – mama, tėtis – didžiausią įtaką darė netrukdydami man pasirinkti to, ko aš norėjau. Mano paauglystė ir jaunystė prabėgo gūdžiais, kaip buvo mėgstama sakyti, išsivysčiusio socializmo laikais. Ne paslaptis, kad mano šeima ne iš tų, kurioms ta santvarka buvo patogi. Seneliai yra tiesiogiai nukentėję nuo sovietų valdžios – vienas senelis žuvo kalėjime tardymo metu, močiutė už savo visuomeninę veiklą, lyg ir ne antisovietinę, bet nepalaikiusią sovietinės valdžios, buvo lageryje, po to – tremtyje. Mano abu tėvai – tremtiniai, taigi tikrai negalėjome džiaugtis šita valdžia, kuri nešė melagystes ir prisitaikėliškumą, dviveidiškumą.
Savo sąmoningoje vaikystėje ir paauglystėje aš jau žinojau, kokios nuotaikos yra šeimoje ir kokios yra oficialioje visuomenėje. Taigi specialybės pasirinkimas daugiau buvo akcentuojamas taip, kad neatsiribočiau nuo savo praeities, vertybių, kurios propaguojamos šeimoje. Kaip sakoma, jeigu tu negali pasipriešinti santvarkai – bent jau nedalyvaudamas aktyviai, nesusidėdamas su jais esi šio to vertas. Moralinės vertybės buvo aukščiau už profesijos pasirinkimą. Išlikti žmogumi – tai ne mažesnė vertybė.
Ir šiais laikais tikslinga išvesti paraleles: kai mes turime laisvę, demokratiją, turime pradėti atidžiau vertinti, kas yra mūsų vertybės ir kas mums jau pradeda kenkti. Žiūrint iš tų pozicijų, dainavimo ir muzikos pasirinkimas buvo tarsi galimybė neiti į kompromisus ir atviras pagundas su tuometine santvarka. Nors tai buvo ne pagrindinis uždavinys, kad rinkčiausi būtent muziką. Galėjau rinktis, pavyzdžiui, literatūrą ar kitokią meninę formą. Iš prigimties turėjau gabumų menams, lankiau mokykloje piešimo būrelį, mokytoja su apmaudu sakė: „Maniau, eisi mokytis dailės, o pasirinkai muziką…“ Nežinau, kas čia blogo pasirinkti muziką – kodėl gi ne?
Tai vis dėlto kodėl būtent muzika?
Muzika man pasirodė labiau apčiuopiama, labiau suvokiama, labiau prigimty, galbūt buvo paprasčiau. Pavyzdžiui, renkantis dailę yra dalykų, kurie man truputėlį tolimesni, kurie reikalautų daugiau pastangų. Pasirinkus literatūros studijas reikėtų daug skaityti – juk norint išsiugdyti saviraišką reikia didelio bagažo, didelės patirties ir analizės. Nesakau, kad to labai bijojau, bet tiesiog pasirinkau tokį kelią, kuris man atrodė greitesnis, labiau suvokiamas.
Net neatsimenu, kada pradėjau dainuoti, tas buvo labai natūralu. Tiek dainavimas, tiek muzikavimas buvo mano prigimtyje. Esu išbandęs įvairiausių instrumentų – pūtęs skudučius, triūbą, mušęs būgnus. Dar viena objektyvi priežastis mano pasirinkimui buvo tai, kad stojant 1981 metais priėmimas į muzikos specialybę buvo liepos mėnesį, o literatūra ir dailė – rugpjūtį. Taigi stojimas į muzikos specialybę buvo pirmas bandymas. Aš pabandžiau, man pasisekė – daugiau nieko ieškoti ir nebereikėjo.
Esate vienas iš Kauno anykštėnų draugijos steigėjų. Ne paslaptis – Jūsų gimtasis miestas garsėja išskirtiniais talentais. Kada pajutote susidomėjimą savo miesto istorine praeitimi – ar dar gyvendamas Anykščiuose, ar nostalgija užplūdo vėliau?
Supratimas atėjo su branda. Reikia pabėgti iš savo gimtinės, netekti jos, kad įvertintum tai, kas buvo, kas liko, kas yra vertinga. Studijų metais ir vėliau, kai savo gyvenimą susiejau su Kaunu, Muzikiniu teatru, atėjo laikotarpis, kai tėviškę tik aplankydavau, bet ten jau nebebuvau, nebegyvenau. Anykščiai save deklaruoja literatūriniu lopšiu, kur yra Antano Baranausko, Antano Žukausko-Vienuolio kultas, kur kiekvienas kalnelis, pelkelė turi savo pavadinimus, apipinti legendomis ir padavimais.
Dabar tie patys anykštėnai atvykę į Anykščius klausosi gidų pasakojimų ir jau nebeatskiria, kur yra tikrovė, o kur – fantazijos, jos labai gražiai apipintos, kiekvienas akmenėlis kužda kažkokią istoriją. Kai toje aplinkoje, tuose kraštuose prabėga vaikystė, formuojasi pasaulio pažinimas, atsiranda savitas skonis ir pajauta, kyla poreikis vėl prisiliesti prie tėviškės, sugrįžti į Anykščius. Praėjus daugeliui metų, kai nebeliko tėvų, kai kurių draugų, kai pasijunti kažko netekęs, pradedi labiau vertinti iš ko išaugai – savo šaknis.
Šeima – labai stiprios šaknys, kurios padeda išsilaikyti gyvenime, kad vėjas nenupūstų į vieną ar kitą pusę. Kitaip tariant, tai – savotiškas atsakomybės stuburas, kuris padeda daugiau mažiau išsilaikyti. Gimtasis miestas irgi yra savotiškas įsipareigojimas: negali padaryti jam gėdos, iš ten esi išėjęs, taigi kartu ir atsakingas už jį.
Kauno anykštėnų draugijos steigimas – anaiptol ne mano nuopelnas. Tiesiog man pasitaikė laimė būti vienu iš jos kūrėjų. Draugija atsirado visai neseniai, nors poreikis jai atsirasti buvo jau anksčiau. Dabar su draugijos nariais susitinkame, bendraujame – ne tik Kaune. Kaip tik visai neseniai turėjome išvažiuojamąjį susitikimą Anykščiuose, surengėme bendrą koncertą, pasirodymą, prisistatėme Anykščių visuomenei. Tai yra savotiškas bendravimas savotiškoje kultūrinėje plotmėje, galbūt ateityje jis peraugs ir į kitas formas.
Beje, tikriausiai kiekvienam iš provincijos kilusiam žmogui labai svarbi dar ir jo gimtoji tarmė. Kitus metus, kiek žinau, ruošiamasi skelbti tarmės metais. Savo šaknų, tarmės praradimas, niveliavimasis iš dalies yra neišvengiamas, bet kartu tai yra ir savotiškas mūsų apipjaustymas, sparnų pakirpimas, mes nebetenkame savo identiteto. Galimybė būti toje draugijoje, tikimės, suteiks progą vėl pasijusti savimi, su kraštiečiais pabendrauti savo vaikystės tarme.
Dėstytojams įprasta klasifikuoti studentus: „anksčiau buvo tokie, dabar – kitokie“. Jūs dėstote dainavimą 12 metų. Ar jaučiate, kad keičiasi studentų kartos?
Galiu pasakyti, kad prieš keletą metų buvo tokia tendencija – kai prasidėjo įvairūs televizijos projektai, kad ir ta pati „Triumfo arka“, pas mus užklysdavo ir atsitiktinių pakeleivių, kurie atėję taip ir pasakydavo: „Noriu mokytis dainavimo tam, kad tapčiau žvaigžde“. Džiaugiuosi, kad dabar tokių dalykų beveik nebepasitaiko, pas mus ateina studentai, kurie yra labai motyvuoti. Jie jau žino, kokie reikalavimai, kas čia bus, ko mes mokysime. Taip pat džiugu, kad pakilo bendras išsilavinimo lygis, nes aukštas balas pakankamai svarbu. Tiesa, dar būtų labai gerai, kad tarp tų motyvuotų studentų būtų kuo daugiau talentingų žmonių. Nes būna ir taip: mokymosi balas aukštas, gabumų muzikai yra, bet balso galimybės – tik vidutinės. Be abejo, stengiamės visi, kartais tai duoda tikrai gerų rezultatų.
Koks studentas buvote pats?
Pats mokiausi 10 metų su įvairiomis pertraukomis – dėl sveikatos teko imti akademinių atostogų, taip pat dvejus metus praleidau sovietų armijoje. Pirmais metais buvau savimi pasitikintis ir naivus: aš jau įstojau, savo darbą padariau, dabar, gerbiami dėstytojai, darykite jūs kažką su manimi. Bet paskui ateina supratimas, kad reikia kažko ir nuo savęs. O ko – nelabai žinai.
Yra tokių mokymo metodikų, kurios žinojimą išmuša iš po kojų, galvoje atsiranda sumaištis. Iš tiesų tai yra gerai – tada pradedi galvoti, ko gi čia griebtis. Bet jei nėra už ko užsikabinti, toks plūduriavimas užsitęsia – irgi nėra gerai. Taigi teko sutikti visokių dėstytojų. Negaliu pasakyti, kad būčiau buvęs labai blogas studentas, bet visada turėjau abejotinų galimybių studento reputaciją. Tiesiog mane gyvenimas ilgai vedė tuo keliu. Mano atveju, ieškojimas truputėlį užsitęsė. Taip jau susiklostė, kad dėstytojai dažnai keitėsi: pasimokiau pas vieną – tas dėl asmeninių priežasčių turėjo išeiti, paskyrė pas kitą – tas irgi dėl sveikatos problemų išėjo, vos pradėjau mokytis pas trečią – pačiam teko išeiti į kariuomenę.
Ilgainiui supratau: nereikia priešintis. Ateina situacija, kai reikia mokėti išlaukti. Pradėjau pats ieškoti savo kelio individualiai, o penktaisiais studijų metais likimas pagaliau nusišypsojo: pasisekė su dėstytojais, pats supratau, ką čia veikiu, atsirado pasitikėjimas savimi dainuojant. Nutiko taip, kad augau, augau ir staiga prasiskleidžiau. Tada ir kiti pamatė: „O! Galbūt iš jo kas nors ir išeis?!“ Ir parašė visai neblogus pažymius.
Kauno Muzikiniame teatre dirbate dvidešimt metų. Ką jums reiškia ši vieta? Ar pritartumėte posakiui, kad darbas – tai šventė?
Darbas darbui nelygus. Yra spektaklių, į kuriuos einu su didžiuliu džiaugsmu, kaip į šventę. Yra ir tokių, į kuriuos, atvirai kalbant, einu iš reikalo. Dar būna tokių, kuriuos, manau, galima pagilinti, patobulinti. Gyvenimas yra toks, kad negali išsirinkti tik razinų, reikia valgyti ir juodos duonos, ir plutos užkąsti, taigi reikia tą darbą padaryti. Aišku, gerai būtų, kad nereikėtų, bet… kas gi kitas, jeigu ne tu?
Man labiau limpa tokie charakteringi amplua. Bet muzikiniame teatre reikia ne tik vaidinti, tenka ir dainuoti. Ypač sunku būna tada, kai duoda vokalinę partiją ne pagal balso prigimtį ir sako: tu susitvarkysi. Tada tenka gerai pagalvoti: o kaip aš tą padarysiu? Kartais pasiseka, bet aš dažniausiai vis tiek jaučiu nuoskaudą – jei būčiau kūręs kitą vaidmenį, tegul ir mažesnį, bet tą, kuris geriau tinka mano balsui, būčiau atlikęs geriau. Aišku, spektaklį statanti komanda mato galimybes ir skiria tokį vaidmenį, kokio reikia jiems, ne visada klausia, ko tu nori. Bet kai pasiseka, tada tikrai būna šventė.
Tai vis dėlto kurie vaidmenys jums – arčiausiai širdies?
Didžiausią malonumą man teikia blogiukų vaidmenys – jie paprastai būna įdomesni. Vienas mėgstamiausių mano vaidmenų – Mefistofelis Ch. Gounod operoje „Faustas“. Jaučiu, kad man jis tinka. Man įdomu. Tai didelis vaidmuo, didelė medžiaga, gausu dramaturginių, muzikinių pokyčių. Labai mėgau Dulkamaros vaidmenį G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“ – deja, dabar ši opera nebestatoma. Man labai tiko Tėvo Lorenco vaidmuo Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta“. G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ Raimondo vaidmuo taip pat įdomus, bet ten man dar reikia įsidainuoti, dar nesijaučiu itin patogiai.
Buvo puikūs miuziklai „Zorba“, „Kabaretas“. Ten dainuoti daug nereikėjo. Bet kompensuodavo kiti dalykai: gera režisūra, gera medžiaga, puikūs partneriai. Jausdavom publikos palankumą.
Su operetėm viskas kiek sudėtingiau. Tiesa, yra vienas kitas vaidmuo, kurie man labai patinka. Pavyzdžiui, kalėjimo direktorius Frankas Johano Strausso „Šikšnosparnyje“. Taip pat patinka vaikiški spektakliai. Ten gali atsipalaiduoti, pakvailioti, sugrįžti į vaikystę. Toks žanras, kuris neįpareigoja elgtis taip, kaip elgiesi gyvenime. Per atsipalaidavimą, per kontaktą su vaikais matai, ar tau tai pavyksta, ar ne. Nes vaikams pameluoti neįmanoma. Tai kaprizinga publika. Jei žiovauja išeidami – tai, žinok, nieko gero.
O kaip atrodo Jūsų laisvalaikis?
Šiaip sau. Ką apskritai vadinsime laisvalaikiu? Teatre išeiginė – pirmadienį. Tada tenka visą dieną skirti universitetui. Universitete išeiginės – šeštadienis ir sekmadienis, bet tada teatre – darbo diena. Taigi labai džiaugiuosi, kad bent jau vasaros atostogos teatre ir universitete šiek tiek sutampa, nors ir tai truputėlį persidengia. Vasarą taip pat būna festivalių, koncertų, įvairių įsipareigojimų.
Ir vis dėlto kai turiu tikrų atostogų, labai smagu sugrįžti į tėviškę, pabūti gamtoje, pasivaikščioti po miškelį – štai tokie tie laisvalaikiai. Aišku, apstu visuomeninės veiklos, buitinių rūpesčių. Kol dar esu reikalingas, dėkoju likimui ir ponui Dievui, kad viską suspėju.
Minėdamas jubiliejų, be abejo, išgirsite gausybę palinkėjimų. Kokių palinkėjimų trokštate labiausiai?
Jeigu atvirai, laukiu, kad jubiliejus kuo greičiau praeitų. Aišku, kad ir kokie nuoširdūs būtų palinkėjimai, dauguma jų neišsipildys. Bet, kita vertus, tikiu, kad geras palinkėjimas vis tiek turi kažkokią prasmę, taigi labai įdėmiai klausysiu, ko man linkės.
Be abejo, labai svarbu sveikata – tikiuosi, jos linkės. Turėti sveiką nuovoką ir blaivų protą taip pat labai svarbu. Mielai priimsiu kantrybės, dėmesio artimiems žmonėms palinkėjimus. Būtent dėmesio dažniausiai pritrūksta. Teatras, universitetas, studentai – ko gero, daugiau laiko praleidžiu su bendradarbiais ir studentais nei su savo šeima. Gaila, kad daug laiko, kurį būčiau norėjęs praleisti su šeima, jau prarasta: vaikai jau užaugę. Taigi tikiuosi, kad, jei bus lemta, kompensuosiu šį praradimą bendraudamas su anūkais.
Linkime, kad šie paprasti, bet kartais taip sunkiai kasdienybėje pasiekiami troškimai išsipildytų ir dėkojame už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė

Nuotraukoje – T. Ladiga ir Ž. Lamauskienė, scena iš I. Kalmano operetės „Monmartro žibuoklė“, pastatytos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2008 m. lapkričio 15 d. T. Ladiga – Fraskatis (nuotr. Laimio Brundzos).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.