Susipažinkite – elektroninė literatūra

1258

Vytautas Ožeraitis, VDU Lietuvių literatūros katedros magistrantas

Robertas Cooveris 1992 m. savo straipsnyje „Knygų pabaiga“ (The End Of Books) skaitytojams gudriai pakišo mintį apie spausdintos literatūros saulėlydį. Atsargiai ir atidžiai rinkdamas žodžius, jis pristatė tuo metu neišvengiamu tradicinio romano pakaitalu atrodžiusius hiperteksto kūrinius. Kompiuterio suteikta galimybė išsivaduoti nuo tariamos linijiškumo priespaudos atrodė tokia viliojanti ir gaivinanti, jog nieko kito, kaip skaitmeninių kūrinių dominavimo, negalėjai ir tikėtis.

Kaip paaiškėjo, atsarga minėtam autoriui gėdos nepadarė. Nors spaudos apimtys sumenko daugiau nei pastebimai, popierinės knygos niekur nedingo, o elektroninė literatūra ne tik neužsiropštė į jai paruoštą sostą, bet nusėdo pusiau sulaukėjusioj, apžėlusioj ir retai telankomoj literatūros palaukėj. Paklausti, ar yra apie tai ką nors girdėję, dauguma pašnekovų tik gūžčioja pečiais arba pradeda kalbėti apie taip vadinamą „popierių po stiklu“ (paper-under-glass) – skaitmenines spausdintų knygų versijas. Galbūt elektroninė literatūra šiandien ir nebeatrodo egzotiškai, tačiau tai yra pakankamai įdomi pokalbio tema.

DSC_04711

Elektroninė literatūra nėra elektroninėse skaityklėse vartomi knygų puslapiai

Svarbiausias mums rūpinčių kūrinių bruožas yra tai, jog jie yra gimę iš skaitmenos (digital born). Paprasčiau tariant, pagaminti kompiuteriu ir perskaitomi tik kompiuteryje. Pačioje savo gyvavimo pradžioje tai buvo skirtingi įvairiais saitais susieti teksto blokai, iš kurių skaitytojas galėjo susidėlioti daugiau ar mažiau savą teksto versiją. Vėliau prisidėjo garsas ir animacija, vartotojo sąsajos buvo metaforizuotos, pradėtos konstruoti sudėtingesnės navigacinės sistemos, kūriniai tapo multimedialūs, vis labiau interaktyvūs.

Jūs visai teisingai pasielgtumėt, jei čia mane sustabdytumėt ir paklaustumėt, ar aš kartais nepučiu jums miglos ir nekalbu apie kompiuterinius žaidimus. Palinguočiau galva ir iš dalies sutikčiau. Elektroninei literatūrai labai svarbus žaidimo aspektas. Daugumos kūrinių aprašymuose rasime pažymėta, jog tai yra ne kas kita, kaip žaidimas, ir ribą tarp dviejų brėžti sunku. Dauguma žaidimų naudoja naratyvo elementus, o didžioji dalis elektroninių tekstų adaptavo žaidimo bruožus. Pasiūloma tokia skirtis: žaidėjas interpretuoja tam, kad galėtų išsiaiškinti ir sudėlioti teisingą seką, o naratyvu paremtų tekstų skaitytojas remiasi seka tam, kad interpretuotų. Paprasčiau tariant, žaidėjui svarbu išsiaiškinti, kaip įveikti jam keliamas užduotis ir pereiti nuo vieno žaidimo segmento prie kito, o elektroninėje literatūroje į pirmą planą iškyla segmentų ir sąsajų reikšmė.

Bet čia ir vėl galima bandyti pakišti man koją. Segmentai, žaidimai, vartotojai – ar mes vis dar kalbam apie literatūrą? Atšaučiau klausimu į klausimą: o kas yra literatūra? Tada galėtume užsisakyti po kelis puodelius kavos ir pasiruošti ilgai diskusijai.

Elektroninės literatūros organizacija paklodžių ilgio apibrėžimų nerašo. Jie pasitenkina nurodę, kad tokie kūriniai turi išnaudoti skaitmenos suteikiamas galimybes ir pasižymėti svarbiais literatūriniais aspektais. Kokie tie „svarbūs aspektai“?

Čia galima išsikelti du klausimus. Pirmas – kokie yra esminiai literatūros bruožai –­ taikosi į fiktyvumo, kalbos vartosenos, intertekstualumo ir pan. laukus. Čia viskas lyg ir aišku. Elektroninėje literatūroje gana dažnai dėmesys sutelkiamas į tekstą, žodį, raidę, siūloma kitoniška kalbos patirtis. Skaitytojui leidžiama manipuliuoti tuo, ką mato ekrane, keisti žodžių formą, raidžių išdėstymo tvarką, suardyti senas ir kurti naujas reikšmes. Tekstas tampa vaizdiniu, vizualine patirtimi, iliustracija ar skulptūra (pvz., Still Standing).

Dar įdomiau bandyti atsakyti į antrą klausimą ­– ką literatūra daro? Nors greičiausiai nėra tik literatūrai būdingos vienos išskirtinės funkcijos, paprastumo dėlei šios dilemos dabar nekelsiu. Turbūt sutarsime, kad taip vadinamas literatūros poveikis yra visai nesiauras (jei neapsistosime ties kuriuo vienu aspektu). Nuo pramogos ir keliamo estetinio pasitenkinimo iki nacionalinės kultūros formavimo, fundamentalių klausimų – kas mes per padarai ir ką čia veikiam – analizės.

Žvelgiant į elektroninę literatūrą kyla klausimas, ar tai nėra tik žaidimas forma, kažkokią rimtesnę reikšmę paliekant spausdintam žodžiui? Ir taip, ir ne. Norint bent iš dalies atsakyti į šį klausimą, reikia pažvelgti į konkretų atvejį.

fan1

Skaitytojas pats renkasi, kaip ir kokias knygos dalis skaityti

Geoffo Rymano hiperteksto romanas „253“ interneto svetainės pavidalu publikuotas 1996 metais (vėliau pasirodė ir spausdinta versija, kuri nuo skaitmeninės skiriasi iš esmės). Kaip jau minėta, pagrindinė hiperteksto savybė yra deklaruojama laisvė nuo linijos, popieriaus, numeracijos ir suteikiama galimybė rinktis savo kelią per pateikiamą istoriją (kiek tai leidžia programine kalba užrašytas kodas, žinoma).

Aptariamame kūrinyje pasakojama apie Londono metro traukinį ir paskutines septynias su puse minutės trunkančią jo kelionę nuo Embankment stoties iki The Elephant and Castle stoties, kur įvyko avarija 1995 metų sausio 11 dieną. Skaitytojas pradeda tituliniame lange, kur yra supažindinamas su kūrinio forma ir jo perskaitymo galimybėmis. Čia pristatoma kūrinio koncepcija – septyniuose traukinio vagonuose yra po 36 keleivių užimtas vietas. Pridėjus mašinistą, keleivių, kurie kartu yra ir romano personažai, skaičius sutampa su knygos pavadinimu.

Vienam keleiviui paskirtas vienas interneto naršyklės langas. Kiekvienas keleivis aprašomas tokiu pačiu principu. Iš pradžių nusakoma jo išvaizda (outward appearance) – taip kuriamas pirmas įspūdis apie personažą, klausiama, ar skaitytojas nori sužinoti kažkiek daugiau. Tada pateikiama šiek tiek asmeninės informacijos (inside information), kuri neretai gali būti priešinga pirmam susidarytam įspūdžiui. Galiausiai nusakoma, ką personažas galvoja arba daro (what they are doing or thinking). Kiekvienam personažui apibūdinti yra skiriami lygiai 253 žodžiai.

Skaitytojas gali rinktis bet kurį iš septynių vagonų ir pradėti skaityti nuo bet kurio iš jame sėdinčių personažų. Pasirinkus, prasideda kelionė netikėtomis jungtimis. Kiekvieną kartą atsidarius kažkurio personažo langą, matomi pažymėti hiperteksto saitai, kurie sujungia regimą personažą su vienu ar keliais kitais keleiviais. Skaitytojas gali rinktis nesekti siūlomomis nuorodomis ir skaityti apie kiekvieną keleivį paeiliui.

Tokiu būdu skaitoma ir spausdinta knygos versija, tačiau būtent galimybė šokinėti saitais leidžia atrasti netikėtų sąsajų tarp traukinio keleivių. Spausdintoje knygos versijoje tai beveik neįmanoma. Žinoma, jei skaitytojas būtų labai atidus, žymėtųsi išskirtinius kiekvieno personažo bruožus, sektų jų vardus, apsilankymo vietas, įsimintų, kur kas išlipo, ar į ką pažvelgė, gal ir galėtų atrasti tam tikrų ryšių, tačiau vargu, ar sugebėtų išnarplioti visas kūrinyje paslėptas mikro-istorijas.

Tačiau tai ne vienintelis skirtumas. Skaitmenos suteiktos galimybės keičia pačią kūrinio prasmę. Šį teiginį pagrindžia ir autorius, pasakodamas, jog tik išleidęs popierinę romano versiją suprato, kokią galią iš tiesų turi hiperteksto saitai, kūrinyje simbolizuojantys pasąmoninius žmonių ryšius, kurie sujungia narius į vieną, parodo, kokie esame panašūs. Skaitant apie kiekvieną keleivį iš eilės – taip, kaip surašyta saitų neturinčioje spausdintoje versijoje – išryškėja personažų ir asmenybių skirtumai.

030

Knyga ta pati – skirtingų istorijų begalė

 Pasekime vieną iš romano veikėjus jungiančių gijų. Antrame traukinio vagone važiuoja Meggie Rolt. Ji prisimena, kaip susipažino su vienišiumi benamiu, laikraščio „The Big Issue“ pardavėju Paskaliu iš Šveicarijos, susižavėjo juo ir ketino pasiūlyti pagyventi pas ją.

Paspaudus nuorodą, priskirtą hipotetiniam moters pasiūlymui eiti ir gyventi su ja, atidaromas langas, kuriame matoma trečiojo vagono keleivė Marge Matisse – daug kartų išsiskyrusi moteris, kuri nori būti mylima. Ji mąsto apie jauną vyruką, pardavinėjantį „The Big Issue“. Jis – neišsilavinęs jūreivis albanas, daug metų nelegaliai gyvenęs Amerikoje, todėl puikiai kalba angliškai. Marge yra pasiryžusi pasiūlyti jam apsistoti pas ją, supažindinti jaunuolį su muzika, literatūra, kavinėmis ir dvasiniu gyvenimu. Jos pasiryžimas yra dar viena nuoroda, kuria gali sekti skaitytojas, šiuo metu veikiausiai jau šį bei tą įtariantis.

Einant šiuo keliu, patenkama į ketvirtąjį vagoną, kur sėdi 140-oji keleivė, Anita Mazzoni. Ji svajoja apie gražųjį „The Big Issue“ pardavėją „Waterloo“ stotyje. Antonijum iš Italijos prisistatantis vyras kelis metus dirbo aktoriumi Amerikoje, tada atkeliavo į Angliją, tačiau čia nesėkmių virtinė paliko jį be skatiko. Jis traukia jauną moterį ir ji pasiryžusi išrėžti, kad jam gana būti benamiu, o verčiau apsigyventi kartu ir tapti jos meilužiu, juo labiau, kad ji turi pažįstamų, galinčių jam padėti. Didžiuodamasi savo būsimu trofėjumi, mergina retoriškai klausia, kas kitas dar galėtų užmegzti romaną su benamiu „The Big Issue“ pardavėju.

Šis svarstymas atveria duris į šeštąjį vagoną, kuriame sutinkama Beverly Tompset, tarptautinės Bruenwalto mokyklos dėstytoja, kuri jaudinasi, jog jos studentai neperpranta anglų kalbos veiksmažodžio. Ji taip pat galvoja apie laikraščio pardavėją Waterloo stotyje. Kazokas Atila, daug metų praleidęs prekybiniuose amerikiečių laivuose, nepriekaištingai vartoja šnekamąją anglų-amerikiečių kalbą, tad galbūt sugebėtų paaiškinti kai kuriuos dalykus ir jos studentams. Ištikima ir savo vyrą mylinti moteris dažniausiai veja šalin bet kokias mintis apie romaną, tačiau galvodama, kaip padėti jaunam namų neturinčiam vyrui, leidžia sau pasvajoti šiek tiek daugiau.

Pagaliau skaitytojas randa nuorodą, galiausiai atvedančią prie paslaptingojo „The Big Issue“ pardavėjo, kuris, kaip bebūtų ironiška, važiuoja tuo pačiu traukiniu, kitame šešto vagono gale. Pagaliau atskleidžiama jo tikroji tapatybė – amerikietis taksistas Samas Cruza, pabėgęs į Angliją nuo teisinio persekiojimo dėl narkotikų. Vienintelė teisybė ta, kad jis iš tikrųjų pardavinėja laikraštį ir neturi savo būsto. Keturias moteris vyras apsuko apie pirštą prikūręs įvairiausių pasakų apie šalis, kurias matė tik žemėlapiuose. Dabar jis svarsto, kurią iš jų pasirinkti tolimesnėms apgavystėms, o traukinys greitai artėja prie The Elephant and Castle stoties.

Čia pateiktas pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip romane veikia sukurta nuorodų sistema. Sekdamas jomis, skaitytojas gali atrasti ne vieną panašią situaciją, papasakotą iš kelių perspektyvų, grupę susijusių žmonių. Tačiau tuo pat metu gali laisvai rinktis iš daugybės įmanomų variantų. Tai nereiškia, kad į vieną baigtinį kūrinį pavyko sutalpinti neaprėpiamą kiekį kelių, tačiau supintas tinklas platus, beribio pasirinkimo iliuzija stipri.

HyperBig

Kaip yra su ta reikšme?

Knygos autorius pasiūlo ir kelias svarstytinas idėjas. Geoffas Rymanas suteikia skaitytojui galią ne tik stebėti traukinio keleivius iš išorės, bet ir prasiskverbti giliau po pirmuoju įvaizdžiu. Akimis galima sekti daugybę nepažįstamų žmonių. Kaip ir gyvenime, pirmiausia dėmesį patraukia jų išvaizda. Į akis krenta smulkios detalės, kurias esi tinkamas vertinti ir interpretuoti kaip nori.

Štai išblyškęs septyniolikmetis, užsimetęs „Nintendo“ logotipu papuoštą džinsinį švarką, plačiai išsidrėbęs savo sėdynėje klauso muzikos per ausines. Vienas iš daugelio jaunuolių, kasdien sutinkamų gatvėje. Niekuo neypatingas. Po išore slepiasi spausdinimo technologijos studentas, tuščiomis rankomis vykstantis į savo pirmąją paskaitą prie The Elephant and Castle stoties. Norint sužinoti, ką šis atsainokas vaikinas galvoja, stebėtojas turi žvelgti ne į vaikiną, bet vaikino akimis.

Ir tą pat akimirką, kai nusprendžia neiti prieš tai pasiūlytomis nuorodomis, o dar šiek tiek geriau pažinti šį jaunuolį, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Pasigirsta ausinėse skambanti muzika, o neatsargus stebėtojas pasijaučia gašliai nužvelginėjąs vagone sėdinčias moteris. Norėdamas ištrūkti iš nešvankios vaikino vaizduotės kuriamų paveikslų bei tarsi blogas kvapas į drabužius besisunkiančios jo fantazijos, stebėtojas sutelkia dėmesį į vieną iš nužiūrinėjamų merginų, jos išvaizdą, darbą, momentinę veiklą, ji tampa ne ta, į kurią žvelgiama, bet ta, kurios akimis žvelgiama. Nors mergina nežino, kas dedasi visai greta sėdinčio vaikino galvoje, stebėtojas vis dar jaučia jo žvilgsnį. Pasitelkdamas šias priemones, autorius kuria būseną, kurioje stebėtojas tuo pačiu metu yra ir stebimasis.

Romane „253“ šalia vienas kito sėdi įvairiausi žmonės – musulmonai ir krikščionys, vaikai ir suaugę, baltaodžiai ir juodaodžiai, nusikaltėliai ir policininkai. Metro vagonai tampa kosmopolitinio pasaulio reprezentacija, o romanas – viena masyvia metonimija. Į septynis vagonus Geoffas Rymanas sukiša kone visą pasaulį ir paleidžia jį link neišvengiamos katastrofos. Nežinodami to, visi gyvena kaip gyvenę ir rūpinasi savo reikalais. Nuolatos jaučiamas laikinumas – pradedant tuo, jog kiekvienam keleiviui yra skirta tik viena traukinio vieta bei 253 žodžiai, ir baigiant tuo, kad skaitytojas žino, kokia laukia pabaiga.

Hiperteksto saitai romane perteikia idėją, jog gyvenime svarbus kiekvienas ryšys, kiekvienas kontaktas su kitu žmogumi. Paskutiniai du traukinio keleiviai tai akcentuoja itin ryškiai – keleivių sąrašus sudarinėjantis Haroldas Pottlukas ir senstelėjusi Anna Frank. Jie abu stebi visus esančius traukinyje, tik mato juos skirtingai. Haroldui žmonės yra įkalinti savo likime kaip kiaušiniai dėžutėse, kurių istorijų niekas neprisimins. Anna kviečia juos liesti vienas kitą, dainuoti, šokti ir linksmintis, pasakoti savo istorijas. Net jei niekas kitas neatsimins, ji bus amžina jų liudininkė.

Apžvelgtas kūrinys tėra vienas iš tikrai gausaus būrio elektroninės literatūros pavyzdžių. Nors čia nežaidžiama kalba, o tekstas nepavirsta sunkiai įkandama raidžių dėlione, būtent kompiuterio suteikiamos galimybės leidžia autoriui kurti išskirtinį pasakojimą, suteikti skaitytojui pasirinkimo ir lemiamo balso jausmą. Tai puiki pradžia norintiems pradėti pažintį su elektronine literatūra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.