„Subtitruose“ – Lietuvos kino ambasadorių istorijos

547

Šiandien, kovo 18 d., antradienį, programoje „Subtitrai“ sugrįžta lietuviško kino patyrimai. Šį kartą laikinojoje Kauno kino centro „Romuva“ salėje (Kęstučio g. 62, Kaunas) bus rodomos dvi trumpametražės juostos, kuriose pristatomos tikros sinefilų istorijos: „Holivudas pasiūlė per mažai“ (rež. Rimantas Oičenka) ir „Megėjai“ (rež. Audrius Antanavičius).

Motociklas, draugystė ir paveldo vertas kinas

„Mėgėjai“ – tai 20 min. trukmės dokumentinė juosta, pasakojanti kino mėgėjų – gydytojo Vitolio Laumakio ir inžinieriaus Adolfo Morėno 1962 metais Kėdainių kultūros centre įkurtą vieną žymiausių Lietuvoje mėgėjiško kino studijų „Mėgėjas“.

„Mėgėjo“ kūrėjai liko nustebę, kai jaunas kėdainietis režisierus Audrius Antanaitis pasišovė sukurti dokumentinį filmą „Mėgėjai“ ir su juo debiutavo Vilniaus kino festivalyje „Kino Pavasaris”.

„Mums kūrybinio entuziazmo nestigo niekada. Juo gyvenome, kai kūrėme studiją ir dirbome, nepritrūksime jėgų ir kraustydamiesi kitur. Svarbiausią užduotį mes įvykdėme – parodėme, kad kažką galime. Visi mūsų kūriniai buvo išmąstyti, išbaigti. Darbai kalba patys už save. Svarbiausia, kad vis atsiranda žiūrovų, norinčių pamatyti „Mėgėjo“ archyvus“, – sako V. Laumakys, vienas iš kino studijos „Megėjas“ įkūrėjų.

Abiejų vyrų draugystė prasidėjo gatvėje tvarkant sugedusį motociklą. Kėdainių kultūros centro rūsyje jie įkūrė mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas”. Ilgainiui ji tapo ne tik viena garsiausių mėgėjiško kino studijų Lietuvoje, bet ir antraisiais jų namais, kur per penkis dešimtmečius jie sukūrė beveik šimtą trumpametražių filmų. Nors Vitolis ir Adolfas aktyviai dirba iki šiol – skaitmenizuoja turimą filmuotos medžiagos archyvą, tačiau „Mėgėjo” studijoje artėja nemalonios permainos.

Kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjų Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas 1963–2004 metų filmų kolekcija yra pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Vienos pirmųjų sovietų Lietuvoje įkurtos mėgėjiško kino studijos vientisa 1963–2004 m. sukurtų filmų kolekcija, kurioje 61 filmas, filmuotas ant juodai baltos 16 mm pločio juostos. Filmuose užfiksuota sovietinė ir jau nepriklausomos valstybės miesto kasdienybė, Kėdainiams svarbūs įvykiai įvairiose erdvėse. Ši kolekcija liudija kino veikimą asmeninėje žmonių erdvėje už oficialiosios kino produkcijos ribų. Tai nuosekli kolekcija, atspindinti mėgėjiško kino raidą, technologinius aspektus, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Ji svarbi ne tik tuo, kas joje užfiksuota, bet ir kokius procesus liudija sociokultūriniu, technologiniu bei meninės saviraiškos aspektais.

Kodėl Holivudas pasiūlė per mažai?

Šių metų Vilniaus kino festivalyje įvykusios premjeros „Holivudas pasiūlė per mažai“ siužetas pasakoja istoriją apie „Ozo“ kino salę ir jos šeimininką, „žmogų-kiną“, Valdemarą Isodą, kuris, kaip pats įvardija, „sėdo ant kino adatos“ būdamas penkerių. Priklausomybė liko visam gyvenimui. Jis – ne režisierius, ne scenarijų autorius, ne kino kritikas. Jis – žmogus, kuriam Holivudas pasiūlė per mažai.

„Su Valdemaru susipažinau, kai tik atvažiavau studijuoti į Vilnių. Apie kiną nieko neišmaniau, bet, „Ozo“ kino salėje pirmą kartą pamatęs italų režisieriaus Visconti „Mirtis Venecijoje“, išėjau kitas žmogus. Nuo tada beveik čia kasdien lankydavausi ir dažnai būdavau vienintelis žiūrovas“, – sako filmo režisierius Rimantas Oičenka.

Ne vienam buvo kilusi mintis sukurti filmą apie šį kino fanatiką, tačiau tik R. Oičenka sugebėjo pelnyti jo palankumą. „Filmavom tris dienas, bet jų visiškai pakako. Trečią filmavimo dieną Valdemaras pradėjo slapstytis, bet jau žinojome, kur jo ieškoti“, – juokėsi režisierius. Pagrindiniai Vilniaus kino teatrai – tos vietos, kuriose savo dienas leidžia Valdemaras, kai pats nerodo filmų savo antraisiais namais vadinamoje „Ozo“ kino salėje. Juose ne kartą prieš seansus yra tekę padiskutuoti apie jau matytas ir laukiamas juostas.

R. Oičenkos filmas atskleidė ir vieną iš Valdemaro slaptų pomėgių – lošti nutrinamų bilietėlių loterijose. Paklaustas, ką gi darytų su išloštais pinigais, Valdemaras nė kiek nesutrikęs išrėžė: „Kai laimėsiu 100 milijardų dolerių, padarysim čia tokią didelę kino industrijos imperiją, o kas bus imperatorius, Jūs jau patys žinot.“

„Subtitrai“ kviečia prisiminti, kad lietuviškas kinas yra mūsų tapatybės dalis – jo  pasakojimai arčiausi mums tiek istorine, tiek psichologine prasme, padeda geriau pažinti save ir šalį, kurioje gyvename. Tikimasi, kad atviros diskusijos ir kritika prisidės prie pirmų tvirtesnių Lietuvos kino žingsnių ir sukurs dar geresnes sąlygas lietuviškai kūrybai.

„Subtitrų“ projektą organizuoja kino teatras „Romuva“ ir Vytauto Didžiojo universitetas.

Filmai bus rodomi lietuvių kalba su angliškais subtitrais.


Daugiau informacijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.