Rūta Kupčinskaitė

Subkultūrų magistras

Studijuodamas universitete, žmogus su negalia atranda labai daug galimybių – tereikia turėti ryžto ir noro

Šį kartą kalbiname VDU sociologijos bakalaurę, subkultūrų magistrę Rūtą Kupčinskaitę – šios veiklios merginos pastangų dėka neįgalieji atranda vis daugiau saviraiškos ir tobulėjimo galimybių tiek universitete, tiek visoje Lietuvoje.

Papasakok, kuo dabar užsiimi?
Užsiimu labai daug kuo. Baigus universitetą, atsivėrė daug kelių į įvairią veiklą, atsirado suvokimas – meno, žmonių, tarpusavio santykių. Tai paskatino domėtis daugiau nei viena sritimi. Veikiu tiek visko, kad net negaliu pasakyti, ką konkrečiai, bet daugiausiai – meno srityje.
Atrodai ne tik veikli, bet irlabai draugiška, linksma. Ar gali drąsiai teigti, kad negalia netrukdo tau džiaugtis gyvenimu?
Taip, tikrai. Mano negalia baigiasi ten, kur baigiasi laiptai. Jos net ir nepastebiu tol, kol to neįvardija kiti. Išties negalią pamiršau turbūt jau antrame kurse, kai universitete buvo sudaryta galimybė vienodai mokytis visiems – keisti auditorijas į pritaikytas neįgaliesiems ir pan. Net ir dabar galiu sakyti, kad sugrįžusi į universiteto erdves jaučiuosi visiškai įgali bei gebanti visur dalyvauti, patekti… Tad savo negalios tikrai nepastebiu.
Stojimas į universitetą tau buvo nemažas iššūkis – mokyklą baigei namuose, vėliau turėjai perlaikyti egzaminus, daug dirbti…
Taip, egzaminus teko perlaikyti, nes mokyklą baigiau užsienyje. Kai atvažiavau į Lietuvą, nenorėjau sėdėti tarp keturių sienų. Iš Vilniaus į Kauną atvažiavau todėl, kad Vilniuje tiesiog neturėjau galimybių važinėti į universitetą, o tuo labiau ten patekti.Tad keliavau po visą Lietuvą – tėtis padėjo man aplankyti visus universitetus. Kai atvažiavau į VDU atvirų durų dieną, tiesiog įsimylėjau šį universitetą. Tuo metu net negalvojau apie konkrečią specialybę – man patiko universiteto patalpos, žmonės, Kaunas… Nors atvažiavau su dideliu noru, tądien dar negalėjau apsigyventi bendrabutyje. Visą naktį važinėjau skaičiuodama, per kiek laiko galiu atvykti iki universiteto, ieškojau, kur nėra bortelių. Gal tai buvo per daug drąsu, tačiau nieko nenutiko.Dėl tam tikrų kliūčių teko imti akademines atostogas, bet vis dėlto grįždavau į universitetą su naujom idėjom ir ryžtu toliau studijuoti.
O kas studijų metu tau buvo sunkiausia?
Aš labai bijojau žmonių, nežinojau, kaip mane priims. Mokykloje buvau įpratusi prie to, kad mokytojai daro nuolaidas turintiems negalią. Įstojus į universitetą manęs niekas nesureikšmino dėl negalios. Dirbau tuo pačiu tempu, kaip ir kiekvienas studentas, turėjau tas pačias 15 minučių pereiti iš vienos auditorijos į kitą – nesvarbu, ar lyja, ar sninga, turėjau skubėti kartu su visais. Galbūt tai suteikė man discipliną, atsirado noras neatsilikti nuo kitų. Tad sunkiausia ir buvo priprasti prie to, ko mokykloje nepatyriau. Tai buvo didelis iššūkis ir kartu skatinimas tobulėti, tačiau manau, kad aš tai puikiai įveikiau.
Bakalauro studijoms pasirinkai sociologiją, magistro – subkultūras. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Tada dar stojau į psichologiją, tačiau po dviejų metų reikėjo pasirinkti, kuria kryptimi, psichologijos ar sociologijos, noriu eiti toliau. Mane sužavėjo sociologija, domino tarpusavio santykiai. Taip pat labai norėjau savo sukauptą patirtį apie integraciją į visuomenę pritaikyti kitiems. Studijuoti sociologiją man labai patiko.Subkultūrų magistro studijas pasirinkau dėl to, kad norėjau parodyti, jog neįgalieji taip pat yra savotiška subkultūra su tam tikromis išraiškomis ir ją taip pat reikia priimti.
Kaip manai, kokia yra neįgaliųjų integracijos situacija šiandieninėje visuomenėje?
Aš manau, kad jie, kaip ir aš, netenka savo negalios atėję į universitetą. Čia jie integruojasi, bando siekti aukštojo mokslo. Visgi po to jie susiduria su didele problema įsidarbinant. Todėl labai svarbu išsirinkti ne tik tą specialybę, kuri tau patiks, tačiau ir tokią, kurią galėsi pritaikyti vėliau. Žinoma, yra ir psichologinių, aplinkos prieinamumo problemų. Pavyzdžiui, jei nevairuoji automobilio, yra labai sudėtinga patekti iš vieno miesto galo į kitą.Visgi manau, kad studijuodamas universitete žmogus su negalia atranda labai daug galimybių – tereikia turėti ryžto ir noro.
Pati inicijavai ne vieną neįgaliųjų integracijos į visuomenę akciją – tiek universiteto, tiek miesto, net valstybiniu lygmeniu. Papasakok apie tai.
Net nežinau nuo ko pradėti, nes tokių akcijų buvo labai daug… Visa tai buvo daroma vardan to, kad studentai su negalia galėtų drąsiai visur dalyvauti, eiti į renginius ir būti pripažintais ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Galima sakyti, kad skyniausi kelią sau tikėdama, kad juo eis ir kiti. Taip pat vykdžiau tarpuniversitetines veiklas ir siekiau, jog kiti universitetai atkreiptų dėmesį į neįgaliųjų poreikius.Tikrai nuveikiau daug, negalėčiau suskaičiuoti, kiek akcijų ar renginių suorganizavau. Tačiau manau, kad svarbu ne tai – svarbiausia, kad į universitetą studijuoti ateina vis daugiau neįgaliųjų. Kai studijavau pati, mūsų buvo vos keletas, o dabar šis skaičius jau viršijo šimtą. Džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu galėjau įrodyti, jog studijos neįgaliesiems yra didelė galimybė tobulėti.
Tikriausiai žinai, jog gruodžio 3-oji – Tarptautinė neįgalių žmonių diena. Ar dalyvauji šiai dienai paminėti skirtuose renginuose, o galbūt ir pati kažką organizuoji?
Šiais metais organizuoti nieko neteko, tačiau turbūt jau laikas leisti pasireikšti kitiems. Manau, kad aš jau perėjau tą integracijos etapą, kai eini į renginį tik todėl, kad tai vienintelė proga išeiti iš namų.Išties tokie renginiai vyksta nuolat. Nebūtinai tik gruodžio 3-ąją reikia prisiminti žmones su negalia. Pavyzdžiui, Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjunga vykdo projektą, kurio metu neįgalieji važiuoja į mokyklas ir tiesiog pasakoja mokiniams apie negalią. Pasitaiko labai gražių situacijų – atvažiuoji į mokyklą, kuri yra visiškai nepritaikyta neįgaliesiems, ir penktokai bando tave su vežimėliu tempti laiptais į viršų… Atsiranda vaikų, sakančių „jeigu aš būsiu statybininkas ir statysiu mokyklą, tai ji bus be laiptų“. Tokie žodžiai labai glosto širdį, nes tik per tokias patirtis jie gali pamatyti ir įvertinti aplinką, kurioje auga. Tokios akcijos iš tiesų džiugina ir pati prie jų prisidedu.
O ką manai apie šios dienos minėjimą – ar tai skatina visuomenę būti tolerantiškesne, sąmoningesne neįgaliųjų atžvilgiu?
Manau, kad ši diena neturėtų būti vienintelė metuose, kuomet prisimenami neįgalieji. Kasdien pamatę baltą lazdelę ar žmogų, kuris negirdi ar turi psichinių sutrikimų, turėtume nelikti abejingi ir pagelbėti jiems. Manau, kad tokia diena daug ko nepakeis, reikia, kad patys žmonės pradėtų mąstyti apie tai kiekvieną dieną – visiems būtų daug geriau. Žinoma, šios dienos minėjimas yra atsparos taškas – tai diena, kai gali prisiminti, pagalvoti, padėti. Bet turime būti draugiški ir tolerantiški visus metus.
Atrodo, jog nuolat esi kupina idėjų, minčių… Kokias svajones norėtum įgyvendinti ateityje?
Labai sudėtingas klausimas… Niekaip negaliu pabėgti nuo universiteto ir labai tikiuosi ateitį sieti su juo – galbūt jau ne kaip studentė, o kaip darbuotoja. Labai noriu tapti studentų su negalia koordinatore ir padėti jiems ne tik studijuoti ir dalyvauti universiteto veiklose, bet ir rasti kelią tarp mokyklos ir universiteto. Tai labai svarbus etapas, todėl bandysiu visa tai įgyvendinti.Planų ir idėjų turiu labai daug, tad gyvenimas tikrai nesustos. Noriu visus integruoti į visuomenę, padėti visiems suprasti, kad tai yra maži žingsneliai link to, ką pasiekti noriu ir aš.