Julija Vasilenko

VDU Rytų Azijos regiono studijų magistras

Man VDU yra gyvenimo būdas

Julija Vasilenko – poliglotė, šiuo metu besimokanti jau šešioliktos kalbos. Didžiausia Julijos aistra – Azijos kraštų kultūra bei kalbos. Vytauto Didžiojo universitete baigusi Anglų filologijos bakalauro studijas bei Rytų Azijos regionų studijų magistrą, mergina nenustoja tobulėti, mokytis bei keliauti.

Papasakokite, kiek ir kokių kalbų mokate šiuo metu?
Na, neseniai pradėjau mokytis jau 16-os kalbos. Lietuvių, rusų – gimtosios, anglų – beveik gimtoji, taip pat prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, portugalų, lotynų, Naujojo testamento graikų, japonų, korėjiečių, kinų, turkų, indoneziečių ir dabar pradėjau mokytis arabų. Lyg ir visas teisingai išvardinau…
Kada atsirado potraukis užsienio kalboms?
Gana anksti pradėjau keliauti – būdama gal dešimties. Mano tėtis buvo regbio treneris, todėl visada kartu vykdavome į varžybas. Matydavau tiek daug skirtingų komandų, žmonių – labai norėdavau su jais pabendrauti. Pirmą kartą teko išvažiuoti į Prancūziją, todėl iškart ėmiau mokytis prancūzų kalbos. Vėliau įstojau į VDU – tada viskas ir prasidėjo. Labai įsitraukiau, susidomėjau – kalbos tapo mano aistra.
Ar ir anglų filologijos studijas pasirinkote dėl pomėgio užsienio kalbai?
Tiesą sakant, net nežinojau, kad įstosiu į anglų filologiją. Tą rytą laikiau prancūzų kalbos egzaminą, todėl paprašiau draugės už mane užpildyti dokumentus stojimui į prancūzų filologiją. Tačiau buvo labai didelė eilė, tad draugė dokumentus nunešė stojimui į anglų filologiją… Taip viskas ir išėjo. Studijuojant anglų kalbą, buvo labai puikios galimybės išmokti kitų kalbų, tad ir pradėjau.
Studijuodama VDU taip pat dalyvavote įvairiose mainų programose?
Taip. Pirmą kartą laimėjau konkursą ir išvažiavau į Ispaniją. Ten susipažinau su labai daug studentų iš įvairių šalių. Be to, Ispanijos universitete taip pat turėjau galimybę mokytis kalbų, tad pradėjau studijuoti italų kalbą. Vėliau pasinaudojau „Comenius“ mainų programa ir išvykau į Vokietiją. Būdama ten tobulinau vokiečių kalbą, atlikau praktiką vaikų darželyje – dirbau vadinamąja „kalbų asistente“. Mokiau vaikus ne tik vokiečių, bet ir prancūzų kalbos, nes dauguma jų buvo iš turkų, rusų šeimų, Šri Lankos – darželis buvo beveik tarptautinis. Kiek vėliau studijavau Amerikoje – ten ir baigiau bakalauro studijas. Grįžusi į Lietuvą įstojau į magistrantūros studijas. Vėliau Taivane įgijau dar vieną magistro laipsnį, o dabar mokiausi Indonezijoje.
Universitete išmokote ne vieną kalbą, dalyvavote mainų programose… Ar galima sakyti, kad universitetas atvėrė duris į platesnį pasaulį?
Žinoma. Be VDU nieko nebūtų buvę ir nieko nebūčiau padariusi. Net ir bandant aplikuoti dėl įvairių stipendijų skyrimo niekas neatsiliepia, jei neparašai, jog esi tam tikro universiteto studentas. Be to, daugumą programų ir pasiūlymų radau būtent universitete – „FirstClass“ skelbimuose.
Nesunku pastebėti, jog žavitės Azijos kraštų kultūra (turint omenyje ir Rytų Azijos regiono studijų magistrą), kalbomis. Kuo jus patraukė būtent šis regionas?
Na, esu gyvenusi daug kur Europoje, taip pat moku daugelį Europos valstybių kalbų. Taip pat teko lankytis Amerikoje – ten gyvenau tarp azijiečių. Visi tarptautiniai studentai gyveno viename bendrabutyje, o visos mano kambariokės buvo iš Azijos – Honkongo, Uzbekistano… Mane labai sudomino jų gyvenimo būdas, neeiliniai sugebėjimai, mąstymas. Tik grįžusi į Lietuvą ėmiau studijuoti japonų kalbą, vėliau išvykau į Japoniją pasisvečiuoti. Nuo to viskas ir prasidėjo – ėmė traukti korėjiečių, kinų kalbos. Buvau labai susižavėjusi, tad tik gavusi stipendiją važiavau į Taivaną. Vėliau, kai buvau Indonezijoje, taip pat tikėjausi čia rasti Taivaną, nes ten man labai patiko. Indonezijoje išties yra labai daug kinų, tačiau nemažai žmonių ir iš kitų kultūrų, visi labai skirtingi, tad šiuo atžvilgiu tai ideali šalis susipažinimui su Azija.
Ar Indonezijoje nebuvo sunku prisitaikyti prie tokios skirtingos kultūros, gyvenimo būdo, bendrauti su vietiniais žmonėmis?
Taip, žinoma buvo sunku. Visgi tai trečioji šalis, o man anksčiau nebuvo tekę tokioje ilgiau gyventi. Net ir vandens normalaus nėra, visada turi saugotis, net ir besivaldydamas dantis. Iš tiesų gyvendami čia mes nevertiname to, ką turime. Indonezijoje nepakeliamas karštis, dėl to labai sunku. Taip pat reikia labai gerbti žmones, visada atitinkamai rengtis – prisidengti nuo galvos iki kojų. Kitu atveju gali būti nesuprastas, apšauktas, net apmėtytas akmenimis.
Kas Indonezijoje buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo tai, kad labai trūko pinigų. Stipendija buvo labai maža, nors vietiniai žmonės įpratę iš tokios pinigų sumos išgyventi. Pusę metų teko valgyti virtus ryžius be jokių priedų. Pinigų maistui tiesiog neužteko, o ryžių bendrabutyje parūpindavo nemokamai. Tad teko keisti mitybos įpročius, tačiau po kiek laiko įpratome, buvo visai smagu.
Nuolat keliaujate, keičiate gyvenamąją vietą – ar nepasiilgstate pastovumo, šeimos, artimųjų?
Na žinote, kaip sako – aš gimiau šalyje, kuri jau nebeegzistuoja. O jei rimtai – keliauju, bet po to vėl sugrįžtu į Lietuvą. Galutinis taškas vistiek bus Lietuva – tuo esu įsitikinusi. Tiesiog dabar vis dar norisi kažką pamatyti, aplankyti.
Neseniai grįžote į Lietuvą – ar tai naujas jūsų gyvenimo etapas, ar tiesiog trumpas sugrįžimas?
Labai norėčiau ir daktaro laipsnį įgyti Rytų Azijos regiono studijose. Tad dairausi universitetų Korėjoje, taip pat Australija siūlo neblogas programas. Tačiau kol kas tai tik pamąstymai, o kaip gyvenimas nuves – nežinau.
Vis dar jaučiate poreikį mokytis?
Na taip, sustoti dar nežadu. Nors labai daug kas mane stabdo – tėvai yra prieš tokį mano pasirinkimą, sužadėtinis taip pat nelabai patenkintas, kad tiek keliauju.
Mokate labai daug kalbų – ar tai pabaiga, ar planuojate išmokti dar daugiau?
Ne, tikrai ne pabaiga. Gyvename rutinoje, o kalba mane palaiko  – lavina atmintį, skatina domėtis, skaityti. Jei VDU ir toliau dėstys tiek kalbų, kiek dabar, tai aš jas tikrai mokysiuos, kol tik bus galimybės.
Kas Jums yra VDU?
Man VDU yra gyvenimo būdas. Čia studijavau ištisai jau nuo 1999 m. ir tik praleidusi metus iškart pajutau trūkumą. Grįžus į Lietuvą skubėjau tikrinti tvarkaraščio, domėjausi, kokios kalbos dėstomos, kokios paskaitos, seminarai, kas dar vyksta įdomaus universitete. VDU – tiesiog mano gyvenimo būdas, be jo negaliu kvėpuoti.