Sopranas Verena Rein: lietuviai vis labiau europėja

1193

Operos ir kamerinės muzikos atlikėja, rašytoja, publicistė – tai tik dalis veiklos, kuria užsiima sopranas iš Vokietijos Verena Rein. Gegužės 4 dieną ji nudžiugino kamerinės muzikos gerbėjus Kaune – surengė koncertą Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kameriniu orkestru.

Meistriškumo kursai, repeticijos, koncertai – vietoje nenustygstanti energingoji Verena Rein spėja visur. Susitikome su ja VDU Muzikos akademijoje saulėtą gegužės popietę. Kad būtų vėsiau, viešnia pravėrė langą, ir čia pat pasiteiravo: ar aplinkinių namų gyventojai nieko prieš, kad čia atidaromi langai? Atsakydama į mano nustebimą nusijuokusi atlikėja papasakojo: „Pas mus, Vokietijoje, prie muzikos mokyklų gyvenantys žmonės būna labai nepatenkinti jei dirbame pravėrę langus – juos erzina į bendrą triukšmą įsiliejantys muzikos garsai. Tenka dirbti užsidarius. Muzikantas ar ne muzikantas – privalai suvokti, kad aplinkui gyvena žmonės. Kyla problemų net ir repetuojant namuose: kai kuriems žmonėms tai nepatinka, taigi reikia ieškoti išeities, kad netrukdytum“.

Na, tokiu atveju neabejotinai svarbiausia – kad muzika bent jau šeimos narių neveiktų taip erzinančiai. Ar Jus pasirinkti muzikos studijas paskatino tėvai?

Nuo vaikystės pati žinojau, kad mano kelias – muzika ir niekas kitas. Dar nežinojau, ką būtent muzikoje pasirinksiu, bet neabejojau, kad muzika – tai mano gyvenimas. Tačiau mano šeima, tėvai, buvo prieš. Mano giminėje apskritai nėra muzikų. Taigi, jų paskatinimo nesulaukiau, atvirkščiai – jie labai stengėsi, kad muzike netapčiau, siekė, kad persigalvočiau. Jie norėjo, kad tapčiau odontologe – mokykloje mokiausi labai gerai, taigi galimybių turėjau. Bet aš pati tariau griežtą „ne“. Norėjau, kad žmonėms patiktų ateiti pasiklausyti, kaip aš dainuoju, kad jiems būtų malonu mane matyti. Jei būčiau tapusi odontologe – viskas būtų atvirkščiai: juk žmonės pas odontologus eina su baime.

Taigi, dainavote nuo pat vaikystės?

Ne visai taip. Mano pažintis su muzika prasidėjo nuo fleitos. Tik paskui nusprendžiau mokytis dainavimo, nes grodama fleita suvokiau, kad man to nepakanka. Man reikia daugiau, mano balsas gali daugiau nei fleita, pati tai jaučiau. Taigi, padėjau fleitą ir pradėjau dainuoti. Nors ne, ne pradėjau – tuo metu aš jau dainavau.

Ir iki šiol nesigailite tokio pasirinkimo?

Tai, kad aš pirma mokiausi groti instrumentu, laikau dideliu savo karjeros pliusu. Esu tikra, kad kiekvienam dainininkui vertėtų pirmiausia profesionaliai išmokti groti kokiu nors instrumentu ir tik tada mokytis dainuoti. Tai daug geriau, nes taip žmogus išmoksta dirbti. Kai kurie dainininkai tikrai dirba nepakankamai. Jie tik dainuoja, galvoja apie savo balsą, bet ne apie muziką. O kai esi instrumentalistas, po truputį, labai lėtai, bet mokaisi galvoti apie muziką, ne tik apie save. Tai dainininkams gana sunku. Nes jų instrumentas – balsas, – ir visa tai, ką norisi perteikti, yra viduje. Tavo instrumentas visada su tavimi, negali jo uždaryti ir palikti, išeiti. Taigi dainininkams kartais sunku peržengti tą mąstymo slenkstį. O štai instrumentalistai jau mąsto kitaip.

Lietuvoje esate nebe pirmą kartą. Ar jaučiate, kaip keičiasi mūsų muzikinis, kultūrinis gyvenimas?

Netgi labai jaučiu, kad keičiasi. Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 2005 m., Vilniuje, Šv. Kristoforo vasaros festivalyje – pasirodžiau su M. K. Čiurlionio kvartetu. Man jau tada labai patiko festivalio atmosfera. Bet dabar Lietuvoje lankytis tapo dar mieliau. Pastebiu, kad lietuviai vis labiau europėja. Galiu tai pasakyti, nes į Lietuvą atvykstu nebe pirmą kartą. Žmonės išties tapo atviresni. Kai pirmą kartą čia viešėjau, mane sutiko maloniai, tačiau jutau ir šiokį tokį atsiribojimą, nepatiklumą: kas ji tokia, kas čia per sopranas? Bet štai praėjo kiek laiko, ir jaučiu, kad žmonės tapo atviresni, bendrauti – lengviau.

Beje, aš nebe pirmą kartą ir Kaune, o šiame mieste per tą laiką išties daug kas pasikeitė. Kur kas daugiau nei Vilniuje – tuos pokyčius tiesiog jaučiu. Kai lankiausi Kaune pirmą sykį, miestas buvo tylesnis, ramesnis, atrodė, tarsi stebėtų mane ir kažko lauktų. Šiemet Kaunas pasitiko atgijęs, labai jaunas, aplinkui tiek daug studentų. Tapo labai lengva bendrauti, tarsi kažkas neapčiuopiamo būtų nutikę. Vakar buvau senamiestyje – nežinau, ar čia taip visada, ar tik per išeigines, kaip vakar, bet gatvės buvo tiesiog perpildytos žmonių! Tai maloniai nustebino.

Poryt – Jūsų koncertas su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kameriniu orkestru. Repeticijos jau vyksta. Kaip sekasi dirbti su šiuo jaunu kolektyvu?

Dirbti su jais neįtikėtinai lengva. Visų pirma dėl Roberto (R. Bliškevičius, VDU kamerinio orkestro vadovas ir dirigentas – aut. past.). Pažįstu jį jau šešerius metus, esu koncertavusi su jo vadovaujamu kvartetu „Chordus“. Jis – nuostabus smuikininkas, man labai patinka tai, kaip jis interpretuoja kūrinius, jo pateikimas labai artimas, beveik tapatus manajam. Taigi, kai stoviu scenoje, pradeda groti orkestras, aš matau, kaip jie visi įsitraukę į muziką, visi tokie jauni – tai nuostabu, jaučiuosi puikiai ir žinau, kad viskas bus gerai. Šiandien repetavome Vytauto Didžiojo bažnyčioje, atmosfera buvo nuostabi, atlikėjai nuoširdūs, puiki muzika – tiesiog jutau, kad esu laiminga.

Šios viešnagės metu dalinatės patirtimi ir su VDU Muzikos akademijos studentais. Kokie įspūdžiai po meistriškumo kursų?

Buvau tiesiog apstulbusi! Jau minėjau, kaip nutinka su dainininkais – dažnai su jais dirbti būna sunku. JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje – visame pasaulyje, nepriklausomai nuo šalies, dauguma dainininkų yra labai uždari žmonės, jie nenoriai perima naujoves. O čia buvau labai maloniai nustebinta: studentai – kuo atviriausi, nuoširdžiausi, atėję į pamokas įdėmiai klauso, klausinėja. Jiems pasakau ką nors naujo – iš karto ir pasigauna: „Puiku, pabandom! O! Taip tikrai pavyksta geriau, jaučiuosi patogiau!“ Tai toks nuostabus bendravimas, taip lengva dirbti! Be to, labai geri pas mane atėjusių studentų balsai, įdomūs charakteriai.

Taigi atvirumas naujovėms – svarbi vidinė charakterio savybė muzikantui?

Be abejo. Nors visų pirma privalu mylėti pačią muziką. Ir daug dirbti. Kasdien, sunkiai. Taip pat turi jausti aistrą, stiprią aistrą, turi būti disciplinuotas, turėti galimybę susikoncentruoti, suvokti savo jausmus, emocijas. Ir privalai mylėti žmones. Jei nemylėsi žmonių – negalėsi perteikti kūrinio auditorijai. Manau, santykis su auditorija, grįstas principu „aš – dainuoju, jūs – klausote“ nėra geras. Man pačiai auditorija – tarsi draugai. Aš su jais bendrauju. Reikia mylėti savo klausytoją ir nuolat jį jausti.

Dėkojame už interviu!

Jau šią vasarą Verena Rein su VDU kameriniu orkestru dalyvaus ir prestižiniame Schleswigo-Holsteino (Vokietija) muzikos festivalyje. Nuoširdžiai linkime jiems sėkmės ir kuo geriausių įspūdžių!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.