Socialinė atskirtis Lietuvos gyventojų akimis

2705

VDU Sociologijos katedros mokslininkai jau trečius metus vykdo tyrimų projektą „Socialinė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“.

Vienas iš pagrindinių projekto uždavinių buvo išanalizuoti, kaip socialinės atskirties riziką patiriančios grupės pačios suvokia savo padėtį ir kokias išeitis iš šios padėties jie patys įsivaizduoja. Todėl buvo pasirinktos gana skirtingos grupės, tokios kaip vienišos motinos, auginančios nepilnamečius vaikus, jauni bedarbiai vyrai, benamiai vyrai, religinės mažumos (evangelikai baptistai ir „Tikėjimo žodžio“ bendruomenių atstovai), lėtinėmis ligomis sergantys asmenys ir alkoholikai.

Sociologiniai interviu su šių grupių atstovais parodė, kad daugumai socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą, bet labiau sumenkusią gyvenimo kokybę, socialinio dalyvavimo ir socialinių išteklių trūkumą. Šių grupių socialinė atskirtis yra susijusi su neišsipildžiusiomis gyvenimo vizijomis, sudėtingomis kasdienio išgyvenimo strategijomis, neigiamomis emocijomis ir potyriais, kurie trukdo būti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Projekte buvo atlikta ir reprezentatyvi apklausa apie Lietuvos gyventojų požiūrį į socialinės atskirties reiškinį ir skirtingas atskirties grupes, tokias kaip buvę kaliniai, psichikos negalią turintys asmenys, religinės mažumos, vienišos motinos, auginančios nepilnamečius vaikus, ir bedarbiai. Ją atliko „Baltijos tyrimai“ 2014 m. balandžio mėnesį. Ši apklausa atskleidė, kad Lietuvos gyventojai menkai toleruoja minėtas socialinės atskirties grupes ir norėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą nuo jų.

Net 60% gyventojų nenorėtų gyventi šalia įkalinimo patirties turinčių asmenų, o 44% nenorėtų su jais dirbti. Kita grupė, į kurią žiūrima labai neigiamai, yra asmenys su psichikos negalia: net 50% atsisakytų gyventi šalia jų, o 54% nenorėtų bendradarbių su šia negalia. Nors Lietuvos gyventojų požiūris į religines mažumas atlaidesnis, net 23% nenorėtų dirbti su musulmonais, o 32% gyventi šalia jų. Požiūris į Jehovos liudytojus panašus – atitinkamai 31% ir 24% žmonių nenorėtų nei dirbti, nei gyventi su šia religine mažuma.

Apklausoje mėginta išsiaiškinti, kokiu mastu Lietuvos gyventojai pateisintų darbdavių diskriminaciją prieš šias atskirties grupes. Daugiausiai, net 84%, Lietuvos gyventojų tam tikru laipsniu (o 31% – visada) pateisintų darbdavio diskriminaciją prieš asmenis su psichikos negalia. Septintadalis Lietuvos visuomenės pateisintų darbdavio diskriminaciją prieš įkalinimo įstaigas palikusius asmenis. Nemažai lietuvių daliai religinių mažumų diskriminacija darbe taip pat atrodo priimtina. Šios apklausos duomenys rodo, kad pagal nenorą gyventi šalia ir palankumą diskriminacijai darbe Lietuvos gyventojai nepalankiausiai nusiteikę prieš kalinius ir religines mažumas (musulmonus ir Jehovos liudytojus).

Apklausoje taip pat išaiškėjo, kad pagal požiūrį į socialinės atskirties ir skurdo priežastis Lietuvos gyventojai pasiskirsto į tris grupes. Pirmoji grupė gana dviprasmiškai aiškina socialinės atskirties reiškinį. Viena vertus, jie mano, kad jį gali lemti išoriniai veiksniai, tokie kaip darbdavių išnaudojimas ar asmenų nesugebėjimas turėti naudingų pažinčių. Kita vertus, jie sutinka ir su tuo, kad skurdą ir atskirtį patiriantys asmenys dėl savo padėties yra kalti patys, nes per mažai stengiasi ar vengia sunkaus darbo. Šių gyventojų požiūrį galima apibūdinti kaip konformistinį.

Antra Lietuvos gyventojų grupė mano, kad ne individualūs pasirinkimai ar asmeninės savybės, bet valstybės nepriežiūra, darbdavių išnaudojimas ir socialinių ryšių trūkumas lemia tai, kad asmenys nuskursta ar patiria socialinę atskirtį. Trečios Lietuvos gyventojų grupės nuomone, skurdas ir atskirtis – tai pačių individų asmeninių pasirinkimų, t. y. menkų jų pastangų keisti padėtį ar net jų tinginystės, rezultatas. Būtent šie valstybės gyventojai, kurie skurstančius ir vargstančius laiko „išlaikytiniais ir tinginiais“, kritiškiausiai vertina buvusius kalinius, bedarbius ir vienišas motinas, turinčias nepilnamečių vaikų, nors jie ne tokie kritiški religinių mažumų atžvilgiu. Įdomu ir tai, kad, lyginant su pirmomis dviem grupėmis, ši yra mažiausiai susidūrusi su atskirties grupėmis. Tai leidžia manyti, kad netoleranciją socialinės atskirties grupėms ir troškimą išlaikyti kuo didesnį socialinį atstumą nuo jų lemia paprasčiausio kontakto su šiomis grupėmis nebuvimas.

Šis tyrimas dar kartą patvirtina tai, kad lietuviai menkai toleruoja socialinės atskirties grupes ir net pateisina jų diskriminaciją. Tiek žemas tolerancijos lygmuo, tiek neigiama viešoji nuomonė apie socialinės atskirties riziką patiriančius asmenis kliudo atskirties grupių atstovams socialiai integruotis į visuomenę ir keisti savo esamą padėtį.

Tyrimą atlieka Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai: prof. Artūras Tereškinas, prof. Aušra Maslauskaitė, prof. Vylius Leonavičius, doc. Milda Ališauskienė, doc. Ilona Tamutienė, dr. Jurga Bučaitė-Vilkė, dr. Giedrė Baltrušaitytė, dr. Rasa Indriliūnaitė ir doktorantai Rūta Petkevičiūtė bei Apolonijus Žilys.

Mokslinis tyrimas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis pagal visuotinės dotacijos priemonę. Projektas „Socialinė atskirtis ir socialinis dalyvavimas pokyčių Lietuvoje“ (Nr.VP1-3.1-ŠMM-07-K-02-045).

Socialinis_fondas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.