Skulptorė kvietė pakibti tarp realybės ir iliuzijos

1724

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuota Virginijos Babušytės-Venckūnienės jubiliejinė paroda „Tarp dangaus ir žemės“ lankytojams pristatė autorės kūrybinius ieškojimus, plastinius eksperimentus su metalu ir medžiu.

Sandra Pakašiūtė, sandra.pakasiute@fc.vdu.lt

Žvelgiant į autorės darbus, galima pajusti dangaus begalybę, tačiau vis vien sugrįžti į žemę. „Sulaukiau tokio amžiaus, kai jautiesi ne visai žemėje, toks truputėlį pakibęs: ne visai žemėje, bet dar ir ne danguje“, – taip parodos pavadinimą aiškina „Tarp dangaus ir žemės“ autorė, 60-metį atšventusi kaunietė skulptorė.

Šiuos autorės žodžius labai aiškiai atspindi fotolakštas „Netikrumas“. Čia susilieja sklandantys paukščiai ir bangų mūša. Taip kuriama iliuzija, optinė apgaulė – gali grožėtis nuostabiu saulėlydžiu ir tuo pačiu stebėti skrajojančius padangės „lėktuvus“. Tuomet pasijunti lyg viena ranka siektum debesis ir mėgintum ištrūkti iš stipriai sugniaužto žemės glėbio…

Ypač įdomiai atrodo kūrinys „Dovana“. Metalinės skulptūros nuotrauka tarsi „štampas“, įspaustas pajūrio krante, susilieja su fotografija. Taip ištrinamos ribos tarp skirtingų meno krypčių. Pasak muziejaus vadovės Jurgitos Rimkutės-Vainiuvienės, toks variantas buvo priimtas dėl vietos, skirtos parodos eksponavimui, stygiaus. Tačiau, akivaizdu, jog toks sprendimas „negriauna“ parodos vertės, priešingai, suteikia jai žavesio, novatoriškumo.

Kodėl „Dovana“?  Gal šis skulptorės dirbinys skirtas brangiam žmogui? O galbūt autorė taip pavadino šį fotolakštą norėdama pasakyti, jog ši skulptūra – tai tarsi žmogaus palikimas, žymė neaprėpiamoje gamtos grožio didybėje?

Kiek kitoks menininkės eksponatas „Įkalintas mėnulis“. Auksu žėrintis siluetas, tarsi įspraustas į pasvirusį stačiakampį tinklelį, blaškosi ir negali ištrūkti į laisvę. „Dailininkė ypač pabrėžia nelygias medžiagos faktūras, chaotiškus elementus derindama su geometriniais pavidalais. Savitai komponuojant neklusnias materijos atplaišas, kuriamas meninis kosmosas, kuriame vyrauja meditatyvinės rimties nuotaikos“, – apie V.Babušytės-Venckūnienės kūrybą yra rašęs šviesios atminties kultūrologas Algis Uždavinys. 

Būtent tokį įspūdį ir kuria šis darbas. Geometrinė figūra „sutramdo“ mėnulį, neleidžia jam „išskristi“ į kosmoso erdves. Taip atsitinka ir su žmogumi, kai jis jaučiasi suvaržytas, o paragavęs „dangaus gabalėlio“, užmiršta savo žmogiškąją prigimtį ir skrajoja lyg tas mėnulis… Kol galų gale nusileidžia ant žemės.

Autorė stebina sugebėjimu „prakalbinti“ metalą. Skulptūra „Agresija“ labai aiškiai atskleidžia negatyvią nuotaiką. Tai rodo aštrūs spygliai, primenantys pikto žvėries nasrus. Galbūt taip ir jautėsi skulptorė, liedama šį kūrinį – it tas įsiutęs plėšrūnas, nevaldantis savo instinkto. Tai, ką ji išgyveno, įkūnijo šalto metalo gabale, taip priversdama jį prabilti.

Parodoje „Tarp dangaus ir žemės“ žemiškasis grožis pinasi su sakralia erdve. Būtent tikėjimas autorei leidžia paliesti dieviškąją malonę, pajusti dangaus didybę. Ši paroda atskleidžia skulptorės dvilypumą: paprastą žmogų, gyvenantį žemėje su savo vargais ir džiaugsmais, ir paukštį, siekiantį aukštumų…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.