Skirtingos fotografijos – viena ekspozicija

1822

Kauno fotografijos galerijoje Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus nariai pristatė „Vienos fotografijos“ parodą. Nuotraukų nevienija nei formatas, nei laikotarpis ar tema. 36 fotomenininkai eksponuoja savo darbus vienoje erdvėje: skirtingi autoriai demonstruoja savo „kadrus“ ir taip kuria koliažą. Tuo ir žavi ši paroda.

Sandra Pakašiūtė, sandra.pakasiute@fc.vdu.lt

Apžvelgę užfiksuotas akimirkas, neišvysime panašių darbų. Kiekviena nuotrauka atspindi skirtingą kontekstą, nuotaiką, slepia vis kitokias prasmes. Tai – lyg knygos lentynoje: mes renkamės tik tai, kas mus traukia, domina, kelia klausimus, skatina mąstyti. Kiekvienas darbas turi savo kodus, kuriuos mes ir „šifruojame“.

Tačiau, jeigu atidžiau pažvelgsime į eksponatus, galime atrasti sąsajų. Štai, pavyzdžiui, Romo Juškelio darbe „Manekenai“ matome Laisvės alėjos atspindį nuo vitrinos, kurioje „pozuoja“ vaškinė moteris. Čai nėra jokio montažo, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Tomas Pabedinskas savo fotografijoje taip pat mums leidžia pajusti Kauno „alsavimą“. Šis autoriaus kūrinys priklauso serijai „Akropolis“. T. Pabedinskas iš viršutinio PC „Akropolis“ stovėjimo aikštelės aukšto perspektyvos užfiksavo netoliese esančią Karmelitų bažnyčią. Čia autoriui svarbiausia ne pats prekybos ir pramogų centras, o tai, kokios kultūros vertybės jį supa. „Fotografijos savitumą apibrėžia jos dvilypumas: fotografinis atvaizdas visada yra ir objektyvus tikrovės pėdsakas, ir subjektyvaus fotografo žvilgsnio projekcija“, – teigė T. Pabedinskas. Nuotraukoje supriešinamas bažnytinis paveldas ir šių dienų modernumas. Taip fotografas mums leidžia pažvelgti į architektūros palikimą kitu kampu.

Keistą įspūdį kelia Jono Daniūno „Saulės zuikutis“. Sunku jį pastebėti. Žvelgi į nuotrauką ir galvoji: „o kur tas saulės zuikutis?“ Vėliau pamatai kažką panašaus į šio gyvūnėlio ausis. Ir nustembi supratęs, jog tai viso labo tik dvi tos pačios nuotraukos. Tai – lyg perlenktas popieriaus lapas, prieš tai išmargintas tirštu dažų sluoksniu. Būtent dėl šio neįprasto pateikimo būdo ir galima pamatyti „saulės zuikutį“.

Kupinas nostalgijos, romantikos Eugenijaus Striogos darbas „Tyla“. Pirmajame plane išnyra vieniša valtis, apsupta „nurimusio“, vėjo neblaškomo vandens telkinio. Tolumoje vėlyvo vakaro prieblandoje „skęsta“ valčių virtinė. Fotografija dvelkia ramybe, viską persmelkia stingdanti tyla. 

Feliksas Kerpauskas stebina savo nepaprastu įžvalgumu, sugebėjimu atkreipti dėmesį į smulkias detales, kurios autoriui yra labai svarbios. Jo objektas – akmenys, kuriuos puošia spalvingos kerpės (įdomi fotografuojamų objektų ir menininko pavardęs sąsaja). Galėtume sakyti, jog  F. Kerpauskas tarsi gyvena žaismingame „mikropasaulyje“, mato grožį žvelgdamas į neatrastas gelmes, į nepastebėtus gamtos reiškinius.

 Ypač svarbų vaidmenį šioje ekspozicijoje atlieka Donato Stankevičiaus darbas „Kauno valstybinio dramos teatrui – 90“. Įmantriausiais valgiais nukrautas stalas tarsi atspindi nacionalinį lietuvių charakterį, gilias tradicijas. Siena „pasidabinusi“ trimis teatrui daug nusipelnusių žmonių portretais. Šioje fotografijoje jaučiamas ironijos atspalvis: žvelgiančiajam į nuotrauką gali pasirodyti, jog iškilmingi pietūs skirti būtent šiems garbiems žmonėms. Šis darbas tarsi vainikuoja ekspoziciją, atskleidžia neįkainojamą kultūros reikšmę.

Taigi, nors fotogafijos ir yra skirtingos, bet kartu jos įkūnija kolektyviškumo, bendrystės jausmą. Parodos pavadinimas puikiai tai atspindi. Fotomenininkai savo eksponatus paverčia vieniu, „sudėlioja juos į lentynas“ ir suteikia mums galimybę rinktis, vertinti ir ieškoti slaptažodžio, kuris padėtų įžengti į šią paslaptingą fotografijų „šalį“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.