Stephanie Zelnick: senoji muzika – anų laikų rokenrolas

1264

Lapkričio 27 d. VDU Muzikos akademijoje vyko klarnetininkės Stephanie Zelnick (JAV) meistriškumo kursai ir koncertas, po kurio ši atlikėja pasidalino įžvalgomis apie tai, ką kiekvienas muzikantas turėtų žinoti prieš žengdamas ant scenos.

Kanzaso universiteto klarneto klasės profesorė Stephanie Zelnick yra viena dinamiškiausių jaunosios kartos atlikėjų, kuri kaip solistė koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse, veda meistriškumo kursus. Pirmą kartą viešėdama Lietuvoje, atlikėja negaili komplimentų: „Susidariau įspūdį, kad Lietuva – tai nuostabi šalis. Man patiko važiuoti iš Vilniaus į Kauną, jau spėjau pamatyti šiek tiek istorinio Kauno senamiesčio, jis tikrai nuostabus!“. Netrukus po koncerto Muzikos akademijoje S. Zelnick mielai sutiko pasikalbėti apie ryšį su studentais, žydišką muziką ir scenos baimę.

Kaip prasidėjo Jūsų pačios kelias į sceną?
Klarnetu pradėjau groti dar mokykloje. Ir paprasčiausiai tęsiau tai, ką pradėjau. Juk būna taip, kad po kiek laiko atsigręži atgal ir net nebesuvoki, kodėl nuėjai būtent tuo, o ne kitu keliu. Tai yra tavo kelias, ir tiek. Nemanau, kad apskritai buvo tokia akimirka, kai aš rinkausi, dariau sprendimą. Pradėjau groti klarnetu, ir grojau. Vėliau ėmė rastis užsakymų, darbų.
Ir vis dėlto kodėl būtent klarnetas?
Kiekvienas muzikantas neabejoja, kad jo instrumentas – pats nuostabiausias. Bet aš tai jau tikrai žinau, kad klarnetas – kaip tik toks! Jo garsas tamsus, gundantis, galima groti tiek žemus, tiek aukštus garsus. Mano nuomone, tai pats ekspresyviausias instrumentas, kurį galima pritaikyti itin plačiai. Jis tinka ir džiazui, ir klasikai, ir folk muzikai. Girdėjau, kad net ir lietuvių liaudies melodijos dažnai grojamos klarnetu. Taigi kodėl gi ne? Klarnetas – tai tikrai šaunu!
Jūsų repertuare išties daug skirtingų žanrų. O kokia muzika jums arčiausia širdies?
Daugiausia groju klasikos. Galima sakyti, iš jos gyvenu, ir ji man patinka. Bet taip pat groju daug ir klezmerių, žydiškos muzikos. Tai daugiausia naujai aranžuota labai sena muzika. Patinka pateikti ją auditorijai – kūrinius, kurių ji dar nėra girdėjusi.
Pjesių su žydiškos muzikos elementais atlikote ir koncerte. Išties skamba taip, tarsi muzika būtų skirta būtent klarnetui…
Taip! Žydai pasklidę visoje Europoje, jie – daug keliaujanti tauta. O klarnetas – instrumentas, kurį nesunku ir patogu nešiotis. Klarnetą ir trimitą nesudėtinga pasiimti net ir į tolimiausias keliones. Taigi klezmerių muzika iš tikrųjų ypač tinka klarnetui.
Kas jums teikia daugiau malonumo – mokyti studentus ar atlikti kūrinius scenoje?
Tiesą sakant, ir viena, ir kita. Man patinka visi mano darbo aspektai. Man patinka mokyti, jaučiu glaudų ryšį su savo studentais. Bet atlikimas – tai irgi nepaprasta patirtis. Taigi esu laimingas žmogus, nes man mano darbe patinka viskas!
Kad esate patyrusi mokytoja, gebanti sudominti ir užkrėsti muzika, įsitikino ne tik meistriškumo kursuose dalyvavę studentai, bet ir į koncertą susirinkusi publika: puikiai pristatėte savo repertuarą, bendravote su žiūrovais. Ar scenos baimė Jums – svetima?
Galbūt, kai buvau visai jauna, esu patyrusi tą jausmą. Bet dabar jaučiuosi puikiai įvaldžiusi atitinkamą nusiteikimą – „ir kas čia tokio?“. Ko gero, ypatingos paslapties, būdo, kaip scenos baimę įveikti greičiau, apskritai nėra. Reikia koncertuoti, praktikuotis ir gerai pasiruošti. Aš pati ne visada būnu pasiruošusi koncertui tiek, kiek norėčiau, kiek reikėtų. Natūralu, kad kai nesi gerai pasiruošęs, prieš pasirodymą labiau nerviniesi. Pasitaiko, kad jaučiuosi ir visai prastai. Taigi svarbiausia – turėti pakankamai laiko pasiruošti, tada nebeliks ko bijoti.

Beje, prieš šį koncertą su koncertmeisteriu Justu Šerveniku repetavome vos 45 minutes. Tai beprotiška, nes mano repertuaras koncertmeisteriams tikrai sudėtingas. Dažniausiai prieš koncertą repetuojamės keletą savaičių. Nepaprastai džiaugiuosi, kad įveikėme šį iššūkį.

Ką dar, be pasirengimo ir talento, svarbu atsinešti į sceną?
Pats atlikėjas turi būti įdomus. Kad sudomintų publiką, turėtų ką jai pasakyti. Ypač atlikdamas senesnius kūrinius. Reikia suvokti, kad tai, ką šiandien grojame kaip seną muziką, prieš kelis šimtmečius buvo tarsi rokenrolas. Todėl žmonės turėtų suvokti, kad ta muzika – nenuobodi. Ji ir seksuali, ir liūdna, ir džiugi, ji – apie gyvenimą ir mirtį, apie tai, kuo visi mes gyvename: įsimylėjimas, išsiskyrimas, kitos emocijos. Svarbu jas perteikti taip, kad publika suprastų, kokius jausmus, kokias emocijas grojate.
Dėkojame už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.
S. Zelnick asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.