S. Jazavita: Lietuvos ir Prancūzijos XX a. diplomatijos pamokos

343

Kauno miesto muziejaus muziejininko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko Simono Jazavitos teigimu, nors tradiciškai daug kalbame apie kitų didžiųjų pasaulio sostinių – Vašingtono ar Maskvos, Londono ar Berlyno – įtaką Lietuvos istorijai, tačiau itin svarbų vaidmenį čia vaidino ir tebevaidina ir Paryžius. Šis jo vaidmuo yra rečiau akcentuojamas istorikų ar politologų darbuose.

Visame Kauno mieste besitęsiant Frankofonijos mėnesio renginiams, kovo 8 d., ketvirtadienį, 16.30 val. VDU vyks vieša paskaita „Dviejų Lietuvos Respublikų diplomatijos pradžia Paryžiuje“. „Norisi pristatyti visuomenei kai kuriuos įdomesnius Lietuvos ir Prancūzijos santykių XX a. epizodus, paskatinti Europoje ir pasaulyje reikšmingą vietą užimančios šalies, Prancūzijos, platesnį pažinimą“, – paskaitą pristato vienas iš pranešėjų, istorikas S. Jazavita. Interviu su VDU doktorantu pateikiama XX a. Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių santykių retrospektyva.

Koks buvo Prancūzijos vyriausybės požiūris į Lietuvos valstybingumą 1918 m.?

I-ojo pasaulinio karo pabaigoje Prancūzija, remiama Didžiosios Britanijos ir JAV, kovojo įnirtingą kovą su Vokietija, abi jos siekė savaip dominuoti Europos žemyne. Šis karas, net praėjus 100 metų nuo jo pabaigos, vis dar vaidina didelį vaidmenį prancūzų istorinėje atmintyje. Natūralu, kad vykstant lemiamoms kovoms Prancūzija įvykius rytinėje Europos dalyje matavo pagal tai, kiek jie yra nenaudingi Vokietijai. Tuo metu tradicinis Prancūzijos partneris buvo carinė Rusija, norėta, kad ji būtų stipri ir priešiškai žiūrėti į bet kokias ne rusų tautų pastangas vaduotis iš šios imperijos. Vis dėlto, Rusijoje įvykus revoliucijai, netrukus į valdžią atėjo bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. 1918 m. kovo 3 d. jis pasirašo Bresto taikos sutartį su Vokietija. Taigi, Prancūzija supranta, kad šis partneris, ši nauja valdžia Rusijoje, nepatikimas, reikia ieškoti kažko naujo. Vadinasi, būtent prieš lygiai šimtą metų yra pradedama kiek palankiau žiūrėti į nepriklausomas valstybes tarp Rusijos ir Vokietijos. Visgi, pradžia buvo sunki būtent Lietuvai. Kitaip nei kaimynines valstybes, Lietuvos Tarybą prancūzai įtarinėdavo provokiškais sentimentais, matė, kad bręsta galimas konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus, kurį norėdami išspręsti savo naudai lietuviai sieks tam tikro palaikymo iš vokiečių, kurių kariuomenė vis dar buvo Lietuvoje.  O tam prancūzai norėjo užkirsti kelią ir pažaboti Vokietijos įtaką regione.

Dar 1919 m. sausio pabaigoje Lietuvos vyriausybė, siekdama sustiprinti Lietuvos kariuomenę, nutarė kviesti prancūzų karinius instruktorius. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie  Prancūzijos karinę misiją šalyje? Kokią veiklą misijos nariai vykdė?

Besikuriančios Lietuvos politinis elitas į Prancūziją žiūrėjo kaip į karo laimėtoją, vieną įtakingiausių to meto valstybių. Tad natūralu, kad net ir prancūzams vengiant duoti aiškių garantijų dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, norėta palaikyti aktyvius kontaktus. Todėl kreiptasi su prašymu atsiųsti karinę misiją, kuri galėtų iš arti stebėti padėtį mūsų regione. 1919 m. kovą tokia misija atvyko. Jai vadovavo Pirmojo pasaulinio karo frontuose užgrūdinti karininkai, pasižymėję tvirtu antikomunistiniu nusistatymu. Ši karinė misija savaip konkuravo ir su analogiška Didžiosios Britanijos misija. Atrodo, ką tik baigėsi pergalingas karas, bet vakarykščių sąjungininkių kariai ir politikai dažnai veikė ne kartu, o grindė stereotipą apie šimtmečius egzistuojantį prancūzų ir britų antagonizmą. Šiaip jau abiejų šalių misijos siekė spręsti teritorinius konfliktus, ypač joms nepatiko konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus – norėta, kad abi šalys visą savo energiją skirtų antikomunistinei kovai. Prancūzų karinės misijos karininkai savo pagalba Nepriklausomybės kovose kovojančiai Lietuvai prisidėjo prie to, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje ilgainiui susiklostė nemažos simpatijos Prancūzijos karinėms pajėgoms.

Kaip Prancūzijos diplomatai siekė pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu bei sprendžiant Vilniaus krašto problemą? Kokį poveikį Prancūzija turėjo Lietuvos ir Lenkijos derybų atgaivinimo bandymams?

Ilgainiui prancūzai atsisakė minties tikėtis, kad Rusijai pavyks išsivaduoti nuo komunistinio režimo ir tapti, ,,normalia“ valstybe. Todėl regione prancūzai ėmė proteguoti Lenkiją, kaip didžiausią galimą atsvarą Vokietijai. Čia jiems labai trukdė konfliktas dėl Vilniaus, ilgam sukiršinęs Lietuvą su Lenkija.  Kadangi Vilniaus praradimas tapo itin skaudžia, kraujuojančia žaizda, prancūzų pastangos siekti, kad abi pusės pripažintų ,,status quo“ nebuvo suprantamos Lietuvos politiniam elitui, nes tai reikštų pripažinti Vilnių Lenkijai. Tai buvo principinis to meto klausimas – net pamokos mokyklose prasidėdavo nuo šūkio ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“. Taigi, natūralu, kad Lietuvos pusė negalėjo priimti pasiūlymo lanksčiau žiūrėti į šią problemą. Vis dėlto, ,,status quo“ išlaikymas rodo ir kitą, pozityvesnį dalyką. Jei 1918-1920 m. prancūzai dar numatė Lietuvai tik Rusijos ar Lenkijos autonomijos padėtį, vėliau jie pripažino Lietuvą, tegul ir be Vilniaus, kaip nepriklausomą valstybę. Taigi tam tikras proveržis jau buvo pasiektas. Be abejo, jis buvo svarbus, nes 3-iajame dešimtmetyje Prancūzija vaidino Europoje dominuojantį vaidmenį. Vis dėlto, ne vienu atveju, Lietuva išdrįsdavo ,,neklausyti“ Prancūzijos. Antai prancūzų karinės misijos karininkus labai nuvylė Lietuvos atsisakymas paremti Lenkiją kare prieš Sovietų Rusiją. Mainais jie bandė net spausti Lenkijos pusę, kad ji gražintų bent Vilniaus miestą Lietuvai, tačiau ši taipogi nerodė lankstumo.

Kokia buvo Prancūzijos įtaka Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesui (1920 m. birželį – 1922 m. gruodį)?

Lietuvos pripažinimo klausimas buvo komplikuotas. Prancūzijos pusė iki pat 1920 m. nuoširdžiai vylėsi, kad Rusijos pilietiniame kare laimės ,,baltųjų“ pusė, sieksianti imperijos atstatymo. Lietuvos pripažinimas ,,de facto“ įvyko tik 1920 m. gegužės 11 d., kai tokios viltys buvo išblėsusios. Prisidėjo ir tai, kad Lietuvoje buvo sušauktas Steigiamasis Seimas, taigi tai tapo kaip ir tam tikra dovana iš Prancūzijos. Vis dėlto, įdomu, kad Latvija ir Estija buvo vertinamos palankiau, jos pripažintos buvo greičiau. Aišku, prie to prisidėjo ir tas faktas, kad Lietuva turėjo teritorinį konfliktą ir su Lenkija. Neskubėdama su pripažinimu, Prancūzija siekė iš Lietuvos gauti tam tikrų nuolaidų, pirmiausia – sureguliuoti jos santykius su Lenkija, nutraukti karo padėtį.  Taigi pripažinimas ,,de jure“ užsitęsė ir įvyko tik tada, kai padėtis Europoje daugiau mažiau aprimo po karo. Šį veiksmą Prancūzija derino su Didžiąja Britanija ir tai įvyko 1922 m. gruodžio 20 d.

Pakalbėkime ir apie Lietuvai itin svarbią Klaipėdos krašto temą. Kokia buvo Prancūzijos užsienio politika šiuo klausimu? Kaip Prancūzija galėjo paveikti Klaipėdos krašto administravimą? Taip pat, kokį vaidmenį ši šalis turėjo tarpininkaujant Lietuvos ir Vokietijos diplomatinių ryšių palaikymui, ypač kai paaštrėjo Klaipėdos krašto klausimas?

Išties, Prancūzijos vaidmuo Klaipėdos krašto atžvilgiu yra svarbus. Ši teritorija buvo atskirta nuo Vokietijos, siekiant pastarąją susilpninti. Kita vertus, didžiosios valstybės dar nemažai svarstė, kam ją atiduoti. Kadangi teritoriją ėmėsi administruoti Prancūzija, ji net svarstė, kad kraštą su visu Klaipėdos miestu būtų galima atiduoti Lenkijai. Skambės keistai, bet tuo metu lietuviai tiesiog negalėjo gauti ir Vilniaus, ir Klaipėdos. Labai tikėtina, kad jei vis dėlto Lietuva būtų kažkokiu būdu sugebėjusi išlaikyti Vilniaus kontrolę, Prancūzija būtų atidavusi Klaipėdą Lenkijai kaip kompensaciją. Dabar Klaipėda tapo kompensacija Lietuvai. Tai sakydamas, nenoriu paneigti puikiai suorganizuotos karinės operacijos 1923 m. sausį, kurią galima laikyti viena rimčiausių, jei ne pačia rimčiausia Lietuvos kariuomenės akcija tarpukariu. Tiesiog pastebiu, kad Prancūzija pakankamai lengvai susitvarkė su praradimu, o juk toks išpuolis Lietuvai galėjo baigtis blogai – rizika buvo didžiulė. Įžeista Prancūzija galėjo nutraukti diplomatinius santykius ar įrašyti Lietuvą į priešų sąrašą. Tai neįvyko ir tai pagrindžia kompensacijos versiją. Kita vertus, galbūt tolimo krašto administravimas vargino ir pačią Prancūziją. O čia puiki proga – pripažinti Klaipėdą Lietuvai, kartu pripažįstant Vilnių Lenkijai. Taip 1923 m. ir buvo padaryta. Šitaip prancūzai siekė sumažinti nuoskaudas, nes suprato, kad jeigu Lietuva pasijus nesuprasta ir izoliuota Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos, ji rinksis Vokietijos ir Sovietų Rusijos pusę.

Kokia buvo Prancūzijos reakcija į Lenkijos ir Vokietijos ultimatumus Lietuvai?

Jei kalbame apie 1938-1939 m. situaciją, matome, kad Prancūzijos kaip didvalstybės jėgos buvo stipriai sumažėjusios. Ilgas kairiųjų partijų dominavimas, stiprinęs vienpusišką pacifistinį diskursą visuomenėje, susilpnino Prancūzijos ginkluotąsias pajėgas, kurioms nebuvo skiriamas reikiamas dėmesys. Tuo tarpu nacionalsocialistų įvykdytas radikalus išteklių sumobilizavimas Vokietijoje leido šiai šaliai kariniu ir technologiniu atžvilgiu greitai įsiveržti į priekį. Vis dėlto, į Vokietiją pradėta žiūrėti su neslepiamu nerimu. Nemažai kas nustemba, tačiau padėtis buvo apsivertusi nuo tos, kuri buvo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Didžioji Britanija skatino Lenkiją pasinaudoti proga ir paspausti Lietuvą dėl santykių užmezgimo ultimatumo būdu, kai Prancūzijos diplomatų ir spaudos tonas buvo tikrai užjaučiantis. Savo nustebimui, su tuo susidūrė ir tuomet pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Varšuvoje tapęs Kazys Škirpa, artimai pabendravęs su Varšuvoje gerbiamu Prancūzijos ambasadoriumi Leon Noel.  Tai nutiko todėl, kad tuomet Vokietijos ir Lenkijos santykiai buvo neblogi, o Prancūzija į tai reagavo labai skaudžiai. Jai atrodė, kad Lenkija, kurią prancūzai taip ilgai rėmė, linksta į per didelius kompromisus Vokietijos atžvilgiu ir nenori užimti griežtesnės pozicijos. Todėl prancūzai stengėsi emociškai paremti Lietuvą. Prie tokio pozicijos pasikeitimo prisidėjo ir ilgamečio pasiuntinio Prancūzijoje, Vasario 16-osios  nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo veikla.

Natūralu, kad Klaipėdos atžvilgiu prancūzų visuomenė palaikė Lietuvą, nes matė, kad auganti Trečiojo reicho galia gresia ir Prancūzijai. Tačiau tada jau laikytasi atsargumo principo, nenorėta provokuoti Vokietijos kokiais nors aštriais pareiškimais. Juk Adolfas Hitleris buvo neseniai užėmęs Prahą, o Prancūzija ir Didžioji Britanija negalėjo to sustabdyti. Natūralu, kad buvo greitai susitaikyta ir su Klaipėdos prijungimu prie Reicho.

Kokią reikšmę Lietuvos politinei situacijai turėjo SSRS ir Prancūzijos bendradarbiavimas XX a. ketvirtajame dešimtmetyje?

Čia slypi sudėtinga situacija. Europos politiką iš esmės pakeitė A. Hitlerio ir nacionalsocialistų atėjimas į valdžią Vokietijoje 1933 m. Jau kitais metais Lietuvos karo atašė Berlyne, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa savo raportuose rašo, kad Vokietija nori patraukti į savo pusę kitas Europos šalis ir yra nusiteikusi išimtinai prieš Prancūziją, SSRS ir Baltijos šalis. Įdomi kompanija. Ne veltui Prancūzija keičia savo politiką, stengiasi į SSRS, kurios kadaise nepripažino, imti žiūrėti kaip į ,,normalią Rusiją“, tai yra – savo tradicinę sąjungininkę. Lietuva irgi keičia savo politiką, prisibijodama Vokietijos. Neatsitiktinai naujasis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis 1934 m. vyksta į Maskvą. Žinoma, nereikėtų žiūrėti į tai retrospektyviai – to meto diplomatai nenujautė SSRS grėsmės. Bendros sienos nėra, be to, ši šalis tarsi pripažįsta Vilnių Lietuvai. O dar stiprėja Paryžiaus ir Maskvos kontaktai. Tai tenkino didelę tuometinio politinio elito dalį. Bet labiausiai tokia situacija džiaugėsi ilgametis proprancūziškos užsienio politikos linijos rėmėjas, tuometinis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje P. Klimas.

Gal galėtumėte pristatyti keletą Lietuvos asmenybių, kurios turėjo svarbų vaidmenį Lietuvos-Prancūzijos diplomatiniams santykiams tarpukariu?

Išskirčiau P. Klimo vaidmenį, kurį sunku pervertinti. Šis signataras tapo pasiuntiniu Prancūzijoje dar 1925 m. Praktiškai jis išgyveno šioje šalyje 19 metų. Per tą laiką jis nuosekliai ir kryptingai siekė padidinti prancūzų visuomenės susidomėjimą Lietuva. Tai, kad 1938 m. Lenkijos ultimatumo metu prancūzai užjautė Lietuvą ir smerkė savo tradicinę sąjungininkę Lenkiją – titaniškų P. Klimo pastangų rezultatas. Negana to, jis nuolat ir Lietuvoje dirbo, jei taip galima išsireikšti pusiau juokais, dabartiniais terminais – Frankofonijos ambasadoriumi. Jo dėka, maždaug tuo laikotarpiu prancūzų kalba įsivyravo kaip pirmoji užsienio kalba. Prancūzijoje studijavo gausybė studentų iš Lietuvos. Vienas bene žinomiausių žmonių, besisėmusių patirties šioje šalyje tuo metu, buvo ne kas kitas, o jaunas Lietuvos kariuomenės kapitonas Jonas Žemaitis, 1936–1938 m. studijavęs prestižinėje Fontenblo artilerijos mokykloje. Be abejo, tai būsimas Lietuvos partizanų vadas, kurį po mirties Lietuvos Respublikos Seimas pripažino Ketvirtuoju Prezidentu.  Bet dar įdomiau, kad 1922–1924 m. joje mokėsi ir kitas karininkas – Motiejus Pečiulionis. Tai vienintelis Lietuvos kariuomenės generolas, po Antrojo pasaulinio karo likęs Lietuvoje ir dalyvavęs partizaniame kare. Taigi matome, kad su Prancūzija siejasi ryškių, Lietuvos istorijai nusipelniusių asmenybių gyvenimo keliai.

Ko galima pasimokyti iš XX amžiaus Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių ryšių? Ką būtų galima arba tikslinga pritaikyti ir šių dienų perspektyvoje?

Be abejo, pasimokyti tikrai yra iš ko. Lietuvos bendravimas su Prancūzija per dvidešimties metų laikotarpį pasiekė visai kitą lygmenį. Nuo minimalių kontaktų, minimalios paramos iki tam tikros simpatijos, palankių politinių nuostatų ir ryškių asmenybių, kurios tam tikra prasme šioje šalyje ieškojo patirties, kurią siekė pritaikyti Lietuvoje. Tą kartą santykiai nutrūko tragiška linkme. Bet irgi sutapimas – Josifas Stalinas įsakė užimti Lietuvą tada, kai Adolfas Hitleris įžygiavo į Paryžių. Vis dėlto, praėjo daugiau nei trys ketvirčiai amžiaus – atsirado gera proga atnaujinti kontaktus ir santykius, prie ko prisideda ir VDU Frankofonijos mėnesio iniciatyva. Tiek Europoje, tiek pasaulyje Prancūzija vaidina ryškų , įtakingą vaidmenį, todėl pažinti šią šalį, jos kultūrą yra svarbu ir dabarties Lietuvai.

Šiandien, kovo 8 d., VDU daugiafunkciame mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23-102, Kaunas), vyksiančios viešos paskaitos „Dviejų Lietuvos Respublikų diplomatijos pradžia Paryžiuje“ pranešėjai: Kauno miesto muziejaus muziejininkas, VDU istorijos mokslų doktorantas S. Jazavita, VDU istorijos mokslų magistrantas Ričardas Jaramičius, VDU politikos mokslų doktorantas Saulius Mykoliūnas.

Renginys yra Frankofonijos mėnesio VDU programos dalis. Paskaita atvira visai visuomenei.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.