Rytis Bulota. Tarpkultūrinė komunikacija

1383

VDU Regionistikos katedros docentas, Politikos mokslų daktaras Rytis Bulota

Daugelį erzina mūsų bendrapiliečių nostalgija sovietmečiui, sovietinės ir rusiškos kultūrinės produkcijos vartojimas. Jie kaltinami simpatijomis buvusiam režimui ir nelojalumu Lietuvai. Mažiau kategoriški aiškina tai kaip vyresniosios kartos savo jaunystės ilgesį. Šie paaiškinimai, žinoma, iš dalies adekvatūs. Bet situacija sudėtingesnė. Viešojoje erdvėje (skirtingai nuo akademinės terpės) mažokai kalbama apie kultūrinius faktorius, socialinius institutus, kurie nepradingsta per vieną naktį, pasikeitus politiniam režimui.

Žvelgiant į politinių režimų kaitą – „šoko terapija“ (naudojant L. Balcerowicz terminą) vertinama nevienareikšmiškai, bet labiau teigiamai. Suvokiama permainų neišvengiamybė, pereinant nuo komandinės ekonomikos, prie rinkos. Ne mažiau drastiškas pasikeitimas atsitiko bei vis dar vyksta ir kultūroje.

Olandų tyrinėtojas G. Hofstede kultūrą traktuoja kaip programinę proto įrangą. Kultūrinis programavimas prasideda nuo gimimo ir vyksta per šeimą, mokyklą, kiemą, žiniasklaidą, darbovietę ir įvairias kitas socialinės aplinkas. Trumpai tariant – sąveikaujant su kitais žmonėmis ir socialinėmis institucijomis.

Išskiriami keturi kultūros lygmenys. Tai simboliai, didvyriai, ritualai ir vertybės. Jų tarpusavio ryšiai hierarchiniai: simboliai atstovauja išorinėms, vertybės – giluminėms kultūros raiškoms, o didvyriai ir ritualai yra tarp jų. Simboliams priskiriami žodžiai, gestai ar objektai, suprantami tik tos pačios kultūros nariams.

Simboliai nėra pastovūs, nauji išsivysto, seni nunyksta, vienos kultūrinės grupės perima kitų simbolius. Didvyriai – tai asmenys, mirę ar gyvi, tikri ar išgalvoti, pasižymintys kultūroje vertinamomis savybėmis. Jie taip pat ir elgesio modeliai. Ritualai – tai svarbios simbolinės praktikos (pagarbos reiškimo būdai, socialinės bei religinės ceremonijos). Kultūros šerdis yra vertybės, kurios gali būti suvoktos kaip plačios tendencijos vertinti vienus dalykus labiau nei kitus ir apima tokias perskyras, kaip gražus-bjaurus ar geras-blogas.

russian-82081_1280

Šios šerdies sovietų valdžiai Lietuvoje pakeisti nepavyko. Nuosavybė – gėris ir neatimama teisė, kėsinimasis į kito nuosavybę – blogis. Lietuvis – savininkas, tarybų valdžia – vagis. Čia slypi sovietinio režimo nelegitimumo priežastys.

Visai kitokia padėtis simbolių, didvyrių bei ritualų lygyje. Sovietų Sąjungoje užaugusius galima atskirti pagal tai, kaip greitai į vieną grandinę jie sujungia Volodią, žąsis ir knygas. Iškalbingas pavyzdys (svarbiausias iš visų menų) – kinas. Nemažai žmonių, kurių nelojalumu Lietuvai neapkaltinsi, sako: „Būkim biedni, bet teisingi, rusiški filmai tikrai geresni už amerikoniškus. Žiūrėjau kritikų išgirtą komediją ir nusivyliau. Visai nejuokinga: kalba kalba, nesuprasi apie ką, juokinga buvo tik, kai uošvė nuo kopėčių nukrito ir dar kai iš torto į snukį gavo“. Nieko keisto, kad suprantami paprasčiausi neverbaliniai ir nuo kultūrinio konteksto nepriklausomi epizodai. (Rankos paspaudimas irgi neverbalinis ritualas, bet jis priklauso nuo kultūros – kokiems nors suomiams lietuvis, kiekvieną kartą susitikdamas ir atsisveikindamas kišantis ranką, atrodo keistokai).

Savo ruožtu daugelis citatų ir nuorodų į kitus kultūrinius artefaktus ir praktikas lieka nesuprasti ir todėl nejuokingi. O rusiška produkcija suprantama iš karto, mat vyresnioji karta iš tos kultūrinės erdvės, kur 5 kartus po 100 gramų yra ne pusė kilogramo, o puslitris.

Žmonės anapus geležinės uždagos augo klausydami kitokią muziką, žiūrėdami kitus filmus, skaitydami kitas knygas. Net nekalbu apie komiksus, kurių, kaip ir normalaus roko, SSRS paprasčiausiai nebuvo. Todėl nenuostabu, kad ši karta turi keblumų suprasdama Vakarus. Gali puikiai mokėt kalbą, bet nepagauti pranešimo esmės (nors daugelis vyresniųjų iš užsienio kalbų ir moka tik rusiškai). Taip pat kaip vakariečiai (tarp jų ir mūsų jauniausia karta) klapsi akimis nieko nesuprasdami reikšmingai pasprigtavus į kaklą, paklausus „Būsi trečias?“, suskėlus bajeriuką apie „obliko moralę“ arba numetus citatą „Reikalauju banketo pratęsimo“.

Nemažai daliai vyresnių Lietuvos gyventojų apmaudu, kad pranyksta ištisi kultūriniai klodai. Negana to, kad apie pragyvenimą galvot savo galva reikia, bet dar ir pajuokaut padoriai Vakaruose niekas nesugeba, ir naujoji karta jau užaugo visai be humoro jausmo. Ir išvis, Sodoma ir Gomora.

Sovietinis režimas stipriai paveikė visuomenę Lietuvoje (apie tai bus įdomu skaityti naująją Nerijos Putinaitės knygą), o jo kultūra – vis dar ženkli posovietinių visuomenių dalis. Visai nekeista, kad žmonės jiems labiau pažįstamą reiškinį traktuoja kaip pranašesnį. Todėl reikia skirti daugiau dėmesio kultūrinio neraštingumo likvidavimui. Tačiau okupacija neįveikė kultūros šerdies: privati nuosavybė, patriotizmas ir verslumas išliko tarp esminių vertybių. Jokie pavlikai morozovai ir kolektyvistiniai propagandinių multfilmų siužetai to pakeisti nepajėgė. Galima neabejoti didžiosios visuomenės dalies atsparumu rytietiškos sistemos užkratui. Tad sveikas nerimas dėl rusiškos informacinės erdvės kultūrinio artumo neturėtų peraugti į fobiją.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.