„Routledge“ išleistoje knygoje – doc. dr. R. Baločkaitės straipsnis

953

VDU Regionistikos katedros docentės dr. Rasos Baločkaitės straipsnis „Buržuazija kaip vidinis Orientas sovietinėje lietuvių literatūroje“ buvo įtrauktas į knygą „Coloniality, Nationality, Modernity. A Postcolonial View on Baltic Cultures under Soviet Rule“, kurią šiemet išleido britų leidykla „Routledge“.

Ši knyga skirta aptarti kolonializmo ir postkolonializmo problematikai Baltijos šalyse. Ilgą laiką kolonializmas ir postkolonializmas buvo siejami su klasikinėmis Vakarų valstybių užjūrio teritorijomis, tačiau pastaraisiais metais tyrėjai vis dažniau naudoja kontinentinio arba vidinio kolonializmo sąvokas.

Kolonializmo ir postkolonializmo teorijos pasitelkiamos aiškinant kultūrinius ir politinius procesus bei galios santykius tarp tame pačiame žemyne esančių valstybių, dažniausiai – kalbant apie Airiją, Škotiją, Baltarusiją, Ukrainą, Kaukazą, Centrinės Azijos šalis, Baltijos valstybes, taip pat – interpretuojant sovietinę sistemą kaip kontinentinio kolonializmo modelį.

Rinkinyje esantys straipsniai pateikia pokolonijinę perspektyvą apie Baltijos šalių visuomenes ir kultūras – tai yra, tokią perspektyvą, kuri jautri sovietinio kolonializmo padariniams.

2016 m. Ohajo universiteto (JAV) profesorės Epp Annus iniciatyva, bendradarbiaujant mokslininkams, buvo išleistas specialus „Journal of Baltic Studies“ numeris, skirtas kolonializmo ir postkolonializmo tematikai Vidurio ir Rytų Europoje. Leidykla „Routledge“ nusprendė, jog šį numerį verta išleisti dar kartą – kaip knygą.

Doc. dr. Rasos Baločkaitės straipsnyje analizuojama, kaip sovietinėje literatūroje – A. Bieliausko romane „Rožės žydi raudonai“ – klasikiniai kolonializmo mitai apie primityvius, prietaringus, lepius, iracionalius, aistrų ir impulsų nevaldančius subalternus yra pritaikomi „socialiai tolimam elementui“, t.y. buržuazijai.

Pokario Kaunas, Žaliakalnis. Jaunas energingas komjaunuolis grįžta iš Rusijos ir imasi kurti naują gyvenimą savo paties šalyje, t.y. bando ją „kolonizuoti“. Kurdamas naują tvarką savo paties šalyje, jis manevruoja po įvairius socialinius sluoksnius ir kasdien susiduria su pokyčių nesuprantančiais bei jiems besipriešinančiais žmonėmis, su jam pačiam tolimu ir svetimu pasauliu – egzotiškos išvaizdos buržuazijos gražuolėmis, manieringomis jų motinomis haremą primenančiuose kambariuose, smulkiosios buržuazijos tamsiais prietarais, Švento Jurgio amuletais, gašliomis, stambiašlaunėmis moterimis, pajuodusiomis nuo godumo senėmis, su primityviu mąstymu, smurtu ir nevaldomomis aistromis.

Pasitelkiant tradicines Vakarų užjūrio kolonializmo bei orientalizmo retorines figūras ir diskursyvines praktikas, socializmo eksperimentui besipriešinantys ar nepritariantys socialiniai sluoksniai yra dehumanizuojami, parodomi kaip „mažiau žmonės“, iracionalūs, primityvūs, atsilikę, ne tik keliantys grėsmę visuomenei, bet ir patys kenčiantys nuo savo iracionalumo bei nevaldomų aistrų pertekliaus. Jie buvo vaizduojami kaip žmonės, kuriuos reikia suvalgyti, kontroliuoti ir perauklėti – jų pačių labui, prieš jų pačių valią. Pasitelkiant literatūrą kaip propagandos ir ideologijos įrankį, visuomenės akyse jie paverčiami „vidiniu Orientu“ – keistu, egzotišku, iracionaliu, pavojingu Orientu, kurį būtina įveikti, kolonizuoti ir „civilizuoti“.

Daugiau informacijos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.