Reformos „planas“ ar nauja „Power Pointo“ politika?

601

Prof. dr. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas, Aukštojo mokslo tarybos narys.

Kelis pastaruosius mėnesius akademinė bendruomenė laukė „didžiojo“ aukštojo mokslo pertvarkos, ar gal veikiau jo „gelbėjimo“, plano. Istorijoje yra gerai žinoma gegužės 3-iosios abiejų tautų Respublikos Konstitucija, o gegužės 2- ąją gana simboliškai turėjo dienos šviesą išvystyti, kaip pati aukščiausia švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sakė žiniasklaidai, „ambicingas aukštojo mokslo pertvarkos planas“.

O kas įvyko ir ką akademinė bendruomenė, Vyriausybė ir Seimas iš aukščiausios ministerijos gavo? Pirmiausia spaudos konferenciją su būriu premjero darbo grupės kalbėtojų ir ministre priešakyje. Toliau ministerijos pranešimą žiniasklaidai ir galiausiai darbo grupės išvadas Vyriausybei. Tik tos išvados gavosi kaip Power Point pristatymas, sudėtas į pdf formatą. Kitaip tariant, nenuoseklių skaičių ir teiginių rinkinys, kuris būtų tinkamas ne itin giliai diskusijai aukštojo mokslo tema. Tame „rinkinyje“ yra pamąstymų apie tai, kas yra, kas galėtų būti. Visi šie pamąstymai su pavadinimo ir tuščiu paskutiniu puslapiu, keliais paveikslais-žemėlapiais tilpo į vos 18 puslapių.

Kad šiais laikais politikoje madingi trumpiniai, tai akivaizdus faktas. Donaldas Trumpas vysto tviterio diplomatiją, kiekvieno mūsų dienų politiko garbės reikalas būti feisbuke. Kad Power Pointo rastume politikoje, tai irgi nesunku būtų patikrinti. Bet Power Point pristatymo rimtiems politikos sprendimams neužtenka. Tačiau ŠMM ir premjero darbo grupė bando nubrėžti naujas Power Pointo politikos ribas. Į kelias jo skaidres sudeda galimus kelerių metų sprendimus, kurie, daugiau nei apytiksliais vertinimais, kainuotų nemažiau kaip 200 mln. eurų, t.y. daugiau nei metiniai valstybės biudžeto asignavimai visiems šalies universitetams (2017 m. jiems skirta 177 mln. eurų).

Kalbant rimtai, tai taip pateikta „sisteminė aukštojo mokslo pertvarka“ (cituojant ŠMM), sako, kad bent jau švietimo politikos srityje, profesionalų Vyriausybės atstovai yra visiški politikos analfabetai ir savo gyvenime, ko gero, nėra niekada matę, kaip turi atrodyti strateginis politikos dokumentas. O taip kaip parengtas aptariamas „planas“, jis gali būti tik antipolitikos pavyzdys. Ir nieko keisto nėra, kad po tokių „kokybiškų“ politinių sprendimų ir strategijų siūlymų, net 90 proc. jaunimo pasirengę emigruoti iš Lietuvos.

Švietėjiškais tikslais turiu aukštojo mokslo strategams nurodyti bent kelis pavyzdžius, į ką galėjo jie pasižiūrėti. Lietuvoje yra tokia pasaka ne pasaka, bet strateginio dokumento pavidalą ji turi, nacionalinės pažangos strategija „Lietuva 2030”. Galiausiai yra ir dabartinės Vyriausybės programa. Ji irgi galėjo būti šioks toks pavyzdys.

Kadangi Lietuva vis lyginasi su Estija, tai 2015 m. ten buvo parengtas ne tiek politikos strategijos, o kiek politikos diskusijos dokumentas – pranešimas apie Estijos universitetų, tyrimų institucijų ir profesinio aukštojo mokslo tinklą ir politikas. Tačiau jame yra pagrindinės politinėms strategijoms būtinos dalys, tokios kaip tikslai ir uždaviniai, detali esamos situacijos analizė įvairiais pjūviais, pasiūlymai sprendimams ir argumentai, kodėl jie tokie galėtų būti. Kaip jau sakyta, šis pranešimas buvo skirtas paskatinti diskusijai dėl Estijos aukštojo mokslo ir tyrimų, tad jis galėjo būti ir mažiau išsamus nei reformos strategija. Bet vis vien estai sudėliojo argumentus į beveik 30 pilnaverčių puslapių, o ne į keliolika skaidrių.

Kitas pavyzdys, tiesiogiai susietas su aukštuoju mokslu, gali būti Didžiojoje Britanijoje 2016 m. gegužės mėn. šalies parlamentui pristatyta Baltoji knyga – „Sėkmė kaip žnių ekonomika: mokymo kompetencija, socialinis mobilumas ir studentų pasirinkimas“. Britams reikėjo daugiau nei 80 puslapių teksto aprašyti galimus sprendimus aukštojo mokslo srityje. Galiausiai yra daug Europos Sąjungos strateginių dokumentų. Iš jų tikrai aišku, kaip tokie dokumentai turi atrodyti.

Lietuvišką „sisteminės aukštojo mokslo reformos planą“ net lyginti su minėtais ir daugeliu neminėtų dokumentų negalima. Neįveikiama praraja juos skiria. Normali arba civilizuota reforma turi būti grindžiama faktais, analize, alternatyvių scenarijų įvertinimu, kaštų ir naudos analize.

Keisčiausia šioje situacijoje yra kita – kad rimtais veidais ir su įkarščiu svarstomas „planas“, kurio iš esmės nėra. Ypač viešumoje aktyvūs yra pseudoreformatoriai, kurie jau reformavo ir susimovė…, nes pati jų reformų filosofija yra ydinga, o dažnai jiems trūksta ir elementarios kompetencijos. Jie supranta tik tai, kad bet kokias reformas turi kas nors diegti tik iš viršaus, jos nebus be klaidų (tai darykime bet kaip!), pagaliau reformų negali būti be konfliktų. Tačiau yra visai kitas reformų kelias, kai jos vyksta iš apačios, dėl jų susitaria pačios akademinės bendruomenės ir neretai be valdžios kišimosi, klaidų ir konfliktų siekiama išvengti juos prognozuojant ir sprendžiant iš anksto. Tik Lietuvoje antrasis reformų kelias yra pernelyg dažnai ignoruojamas. Kam čia tartis, jei gali įsakyti. Su tokia logika ir supratimu po 27 metų einame atgal į SSRS.

O su tuo ŠMM „reformos planu“ viskas yra kaip pamokančioje istorijoje apie naujus karaliaus rūbus…. ir čia gražūs, o čia dar gražesni…. Tik pasirodo, kad karalius yra nuogas.

Ir nebent viena gera žinia yra šiame visiškai blogame žaidime. Po „plano“ pristatymo Vyriausybei premjeras nusprendė Seimui jo neteikti. Susilaikymas čia tikrai yra dorybė. Bet gal jam griežčiau reikėjo ŠMM išsiųsti nepadarytų darbų atlikti. Nors daug abejonių dėl to yra, kad tuos darbus ji galėtų padaryti tinkamai.

Dabartinėje ŠMM jau susiformavo „politikos stilius“, kad pirmiausia yra paskelbiama „reforma“ a la aukštojo mokslo ar mokslo metų ilginimas ir taip toliau, bet kaip tą ar kitą siūlymą įgyvendinti yra galvojama po to. Čia susiduriame nuolat su „vežimo prieš arklį“ politika. Liūdniausia, kad tokia politika varo ir jos sumanytojus į kampą, nes kai kokia nors ir kur nors „didžioji pertvarka“ yra paskelbiama, tai po to ir suklydus pirma reakcija, o dažnai ir tolesnės reakcijos, yra jau visais įmanomais ir neįmanomais būdais tą klaidą apginti. Jei būtų pagalvojama prieš sakant ir siūlant „didžiąsias“ pertvarkas, tuomet būtų daug aiškiau ir ŠMM, ir visuomenei, kam vienų ar kitų darbų reikia ir kaip juos atlikti.

Beje, ir prezidentė įspėjo, kad ne nuo to galo šita „reforma“ yra daroma. Ir ji čia visiškai teisi. Studijų programų infliaciją suvaldykime ir naują finansavimo modelį sudėliokime. Tuomet daug taškų būtų sudėta ant „i“ aukštojo mokslo sistemoje. Tuomet universitetų valdymo reformai eilė galėtų ateiti ir taip toliau.

Nors viltis miršta paskutinė ir gal ta aukštojo mokslo „reforma“ nuo galvos ant kojų atsistos…. Tačiau kosmetika, t.y. kai koks nors reformos ne Power Point, bet pagal jį suskrebentas „dokumentas“ atsiras, čia ne bus išeitis. Dabartinės tos galimos „reformos“ nuotrupos į jokį aukštojo mokslo „gelbėjimo“ planą nėra panašios. O ir su visais „gelbėjimais“, ypač politikams, reikėtų būti atsargesniems, nes po jų tradiciškai į politinę nebūtį keliaujama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.