Psichodelinių laiptų monologai

1962

Jau seniai perskaičiau tą straipsnį, kuriame siūloma atsiųsti savo rašliavos. Vis atidėliojau ir neapsisprendžiau, bet nutariau, kad pabandysiu pažiūrėti, kas bus. Darbas dar nebaigtas, ir nežinau, kada jis bus baigtas, tačiau iš esmės nemažai jau parašyta, ir tos dalys yra kažkiek atskiros ir vientisos kartu.

Milda Žalgevičiūtė
, HMF I kursas (prancūzų filologija)                                                        

Vienas.

Į mano kambarį veda psichodeliniai laiptai. Nepaklysi. Lipi ir sukasi galva, nebežinai, kur esi ir kokiam aukšty, o ten gyvenu aš. Laiptai sraigtiniai ir žali, man regis. Kai šviečia saulė, gal ir geltoni. Nežinau. Kartais lipdama praleidžiu savo kambarį, tada užlipu į patį viršų ir matau visą miestą. Nuo laiptų sukasi galva, ir žemė atrodo visai arti. Kažkada stovėjau ant vienos kojos ištiesus rankas į šalis, bet… Nežinau, aš turbūt išsigalvoju, nesuprantu, sukuosi ir sukuosi, ir mano galva sukasi greičiau nei likęs kūnas, man neišeina jos pasivyt, todėl vaikštau apsvaigus ir bandau nenukrist ant žolės.

Kartais nukrentu, tada užmerkiu akis ir galvoju apie tai, ką galvoja skruzdėlės. Jei būna sniego, grįžtu užšalusia nugara ir tada ant jos – lyg ant stiklo – šaltis išraižo savo pasakas, kartais aš ilgai negrįžtu. Negaliu pasakyt, kur gyvenu, aš vis neatsimenu, rodos, rašiau kažkam savo adresą ant pageltusio popiergalio, o ten, kampe, guli keletas laiškų, bet bandant skaityt raidės man liejasi. Gerai, kad turiu tuos laiptus, dievaži, nežinau, kaip kitaip tada susirasčiau savo kambarį. Turėjau tokį draugą, kuriam nepatiko mano laiptai. Kaip jis keikdavosi jais lipdamas! Jis pavargdavo ir sėsdavosi, glausdavo galvą prie sienos ir toliau keikdavosi. Dabar čia nebesilanko, kartais gaunu oficialų pakvietimą išgerti mandagios kavos padorioje kavinėje. Aš visada vėluoju, jis pyksta ir vėl keikiasi, ir kvietimai retėja, jis sako, kad aš turėčiau kažką daryt su savo plaukais, jis sako, kad man reikia persikelt kitur, tada mirkteli, tada suprantu, kas galėtų būti toliau, bet aš niekada nebūnu tikra, aš pradedu verkt,  o jis keiktis, keikiasi tyliai, po to sako, kad mano akys gražios, kai verkiu, ir bučiuoja mano rankas.

Aš turiu katę. Ji balta, bet tik kai nėra purvo. Rudenį dažniausiai būna pilkšva, o jos viena akis žalia, kita – mėlyna. Jai irgi nepatinka mano laiptai. Lipdama kartais atsisėda lyg tas draugas ir purto galvą, letenėle bandydama nubraukt kažką nuo ausies. Tada krinta ant šono ir pradeda murkt, laiptai jai patinka tik tada, kai pakankamai apsisuka galva. Na, žinoma, jie tik tada ir gali patikt, negi paprastam žmogui patinka, kai iš jo daro kvailį? Sukiesi ir krenti. Sukiesi ir krenti.
 
Vienas. Du

Mielasis! Mielasis, tiek daug visko nutiko. Ne. Nežinau. Šnekėk tu, prašau. Netylėk. Ne. Tiek to. Aš nueinu, iš jo mažai naudos, aš jį myliu, jis bevertis, aš glostau jam rankas ir plaukus, bet jis tyli, aš sužnybu jo skruostus, ir jis tyli. Aš žinau, aš girdžiu, kaip jis dainuoja prie upės, dainuoja ir groja gitara, glosto stygas ir dainuoja. Bet jis nemoka šnekėti, ir nemoka klausyti, aš prašau, o jis tyli ir dainuoja prie upės. Kažkada aš paslapčiom eidavau jo klausytis, visada pamiršdavau, kad slepiuosi ir pradėdavau suktis, suktis ir svaigti, tada aš pavydavau savo galvą, tada ji dar nebuvo tokia greita ir aš sėdėdavau ant žolės ir juokdavausi, o jis dainuodavo man.

Aš mėgstu dobilus, tokius, kokie auga vasarinėse pievose, violetiniai ir balti, balti man skaniausi, o jis išspjauna juos, tada tildo mane ir bučiuoja. Ten vaikšto daug žmonių, jie nekreipia į mus dėmesio, jie eina, ir sėdi, ir guli, jie nemato manęs, jie nesijuokia, dabar tik vaikai kartais juokiasi. Mažos mergaitės man sako, kad aš susivėlus, o vienas mažučiukas berniukas priskina daug pienių, atbėga iš nugaros ir pila jas man ant galvos. Pildavo. Dabar jis užaugo, dabar jis pilsto smėlį kitiem vaikam į akis, jie verkia, jie juokiasi, o aš einu namo. Jauku. Mane sutinka mano laiptai, įtraukia ir išspjauna į mano kambarį, uždarau duris, pasuku raktą kartą, dukart, tris, nežinau, nusiaunu batus ir kojines.

Man patinka šitos kojinės, jos švelnios ir pilkos, šviesiai pilkos, lyg mažutė pelytė, kuri gyvena mano virtuvėje. Aš vakarais sėdžiu ant grindų susisupus į apklotą ir žiūriu į laiko išraižytus paveikslus ant lubų, o ji atbėga ieškoti maisto. Ji tokia paprasta ir nesudėtinga, ji gyvena savo instinktais, bet ji nebijo manęs, kvailutė, ji atbėga šalia ir užlipa man ant rankos. Jos nosytė mažutė ir rausva, rausva, ir aplink ūsiukai sparčiai juda, burnytė prasižiojusi, ir pieno dantukai, o akutės juodos ir mažytės. Gražios akutės, besižavinčios, paprastos, jos netuščios ir guvios, jos kvailos, jos laimingos. Aš sužeriu trupinių nuo stalo, o ji kramto, aš matau, jai patinka, o aš padariau gerą darbą.

Puiku, galiu jaust pakylėjimą ir atleidimą. Užsimerkiu ir stipriau suskliaudžiu apkloto kraštus, gal šiąnakt miegosiu virtuvėje, man čia patinka, nors ryte skauda nugarą. Čia iš pat ryto žadina saulė ir naktį būna šalta, čia gyva.  Ryte aš gailiuosi, ryte geriu kavą ir žiūriu pro langą, langą reiktų perdažyt, jo rėmai balti ir aptrupėję. Ant palangės stiepiasi kvepiantys žirniukai, o aš einu į savo lovą, nereikia toli eiti, čia nedaug vietos. Mažutis kambarys, iki lovos keli žingsniai, nors gali pargriūt užkliuvęs už knygų pakeliui, bet šiandien man sekasi, prieinu, nors sukasi galva ir tada krentu kniūpsčia, dabar miegosiu ir nieko nenorėsiu, atsikelsiu vakare ir eisiu į miestą klausyt vakarinės muzikos. Viskas, verčiu šitą puslapį, viskas, dabar aš–ne–aš–ne–čia.

Vienas. Trys

Vasara baiginėjasi, mano šaldytuvas tuščias, jame tik arbūzas ir greit senstančios mintys, dievaži, jas reikėtų vežti kur nors, kur užšaltų. Kol jos sulipa iš galvos į pasaulį, jos jau netikros, jos sensta ir miršta, rūko atsisėdusios ant palangės ir mėto cigarečių nuorūkas pro langą. Tada jos plevena ir tirpsta, susimaišo su tabako dūmais ir lenda gūsiais man į galvą, atgal, miršta ant veido ir sklaidosi. Tada ateina ruduo, ir šluoju mintis nuo palangės į gatvę, pati atsisėdu ir persisveriu, į plaukus įsipina vėjas ir susuka garbanas.

Tirpsta rankos ir aš, subėgu į stiklinę, išpilu save į žirniukus ant palangės, lipu stiebu iki žiedo ir svaigstu, svaigstu, kol nebežinau, ar aš vandenyje, ar augale. Galėčiau pavirst chlorofilu, būčiau krauju žaliose augalo venose kol nuvysčiau; galėčiau būt žiedlapy, rausvam, violetiniam lapelyje, galėčiau būt šių kvepiančių žirniukų kvapas, apsvaigint ir nepaleist, tada tapčiau galvos skausmu ir mane bandytų išvėdint atvėrę visus langus, išpūst ir pamiršt, iki tol, kol vėl pagaučiau savo pinklėse. Aš būčiau truputį nuodinga, tik šiek tiek, svaigiai ir lengvai; prancūziškai – trumpai ir maloniai. Apie mane niekas negalvotų, bet aš savimi galėčiau sukelti visą laviną minčių ir prisiminimų, akimirkai sukelti transą, iš kurio patekus į realybę kresteltum, ir tada užplūstų noras grįžti ten, kur iš tiesų niekad net nebuvai, atgal į savo sapnus, į tobulą fantaziją.

Aš galėčiau priversti pamiršti, kad matai, kad girdi, galėčiau užpildyt visą tavo galvą ir tuo pačiu būt trapiu vaizduotės piešiniu, nutapytu pirštais ant vandens, laikinu ir be galo greit pametamu, paliekančiu tik liūdną šypseną ir kvapu užrakintą prisiminimą. Tūnočiau tamsiausiose tavo atminties kertelėse ir valiūkiškai slėpčiausi, kai manęs ieškotum; kol galiausiai nejučiom paliestum mano ranką  – surask mane – aš tau viską papasakosiu. Man taip patinka mūsų bohemiškai rimti vyšniniai pokalbiai, jų gaivališkas ritmas ir neapčiuopiamas tikrumas. Kibirkštys, ritmas; labiausiai ritmas, universalus ir pirštų galiukuose besislepiantis ritmas. Vientisas. Dangus. Pašvaistė. Svaigulys.

                                 

                                                   

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.