Profesorius J. Kvedaravičius: su studentais man sekasi

1956

VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros profesoriui Jonui Edmundui Kvedaravičiui kovo 20 dieną sukako 70 metų. Šis garbingas jubiliejus tapo gražia proga kartu su sukaktuvininku trumpam prisėsti ir pasikalbėti apie nueitą kelią, nuveiktus darbus ir ateities planus.

Šiemet švenčiate ne tik savo asmeninį, bet ir darbo jubiliejų: sukanka 20 metų kai dirbate Vytauto Didžiojo universitete…

Iš tiesų labai džiaugiuosi savo pagrindine, akademine, veikla. Visą gyvenimą dirbau aukštosiose mokyklose. Baigiau Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar KTU – aut. past.), Mašinų gamybos fakultetą, buvau mašinų gamybos konstruktorius, padirbau gal šešerius metus. 1977 m. persikrausčiau į KPI Ekonomikos fakultetą ir pakeičiau specializaciją: vietoje mašinų gamybos pradėjau domėtis inžinerine ekonomika. Paskui įstojau į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) politechnikos institutą, į mašinų gamybos ekonomikos aspirantūrą, baigiau neakivaizdinę aspirantūrą. 1980 m. Rygoje, Latvijos mokslų akademijos Ekonomikos institute, apsigyniau disertaciją. Tada buvau kandidatas, paskui, kaip žinote, kandidatas virto daktaru. Iki 1992-ųjų dirbau KTU, o nuo 1993 m. dirbu VDU.

Taigi, perėjau visas pakopas: nuo asistento, vyr. dėstytojo, einančio docento pareigas, docento iki profesoriaus. Į VDU jau atėjau kaip docentas. Paskui apsigyniau habilituoto daktaro darbą. Veikiausiai esu pats paskutinis vadybos srities habilituotas daktaras Lietuvoje. Buvo pakeistos taisyklės, tvarka, taigi dabar habilituoti daktarai yra tik tie, kurie baigia savo stažą, šis vardas daugiau niekam nebesuteikiamas.

Bet Jūs vien akademine veikla neapsiribojate, tiesa?
Nuo 1993 m., greta akademinės veiklos, dirbau konsultacinėje firmoje „Abišala ir partneriai“ verslo ir vadybos konsultantu. Galbūt kažkam tai atrodo negerai, bet, kiek žinau iš pasaulinės praktikos, vadybos, ekonomikos dėstytojai dažnai užsiima konsultavimu ir yra laikomi pačiais rimčiausiais konsultantais. Konsultacinėje firmoje 1993–2011 m. turėjau apie 60 užsakovų. Tai – didžiulė praktinė veikla su realiais verslininkais.
Ar likdavo laiko laisvalaikiui, pomėgiams?
Daug metų buvau sodininkas. Iki pernai metų turėjau sodą – beveik visi savaitgaliai, kai prasidėdavo sezonas, prabėgdavo ten. Sode imdavausi visokių eksperimentų, pats skiepijau augalus. Turėjau sukaupęs daug įdomios augmenijos: medžiai, krūmai, kiti augalai. Beje, retkarčiais pažvejoju. Tačiau nesu didelis entuziastas.
Koks didžiausias laimikis?
Esu sugavęs keletą karšių, svėrusių per 2 kg. Na, o daugiau – smulkesnės žuvelės.
Ar prisimenate savo studentavimo laikus? Koks studentas buvote?
Sudėtingas laikmetis buvo. Baigiau rusų vidurinę mokyklą Kaliningrado srityje. Kai įstojau į KPI, rinkausi specialybę, kur buvo rusų grupės, nes iš pradžių bijojau studijuoti lietuviškai – per visą savo gyvenimą nesu turėjęs nė vienos lietuvių kalbos pamokos. Pradžioje klausiausi paskaitų rusų kalba, tik vėliau, po 2 kursų, įsidrąsinęs perėjau į lietuvių grupę.
Bet namuose kalbėdavote lietuviškai?
Taip, namuose kalbėjome lietuvių kalba, tačiau tai buvo buitinė, ne techninė, ne mokslinė kalba. Taigi, lietuvių kalbą mokiausi pats, savaime, iki šiol darau elementarių klaidų. Laikas būtų mokėti, bet man kartais sunku išgirsti, atskirti trumpąsias ir ilgąsias balses. Per paskaitas kartais ištariu kokį nors žodį ir suabejoju, ar taisyklingai sukirčiavau. Tai dėl visa ko pakartoju jį ir sukirčiuoju kitaip. Kažkuris iš kirčių pataiko!
Jubiliejus – tai diena, kai tenka išgirsti daugybę palinkėjimų. Na, o ko norėtumėte palinkėti pats sau?
Nemažėjančių apsukų! Dar noriu ir galiu dirbti su studentais. Man, atrodo, su jais sekasi: studentams patinka mano skaitomi kursai, man patinka šis darbas, noriu, kad jis dar tęstųsi.
Dėkojame profesoriui už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.