Prof. Z. Kiaupa: „VDU atsikūrė, išaugo, sutvirtėjo… Tokio gyvybingo reiškinio Lietuvos istorijoje reikia paieškoti“

1414

Vasario 10 dieną 70-ajį jubiliejų šventė vienas iškiliausių Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų – VDU profesorius ir Senato pirmininkas Zigmuntas Kiaupa. Susitikime su profesoriumi kalbėjomės apie jo ilgametę mokslinę ir dėstytojo veiklą, istorijos tyrinėjimus bei praeities prisiminimus.

Kodėl ir kada pradėjote domėtis istorijos mokslais?

Atsakydamas į šį klausimą, turiu atskirti istoriją ir istorijos mokslą. Istorija kaip praeitimi susidomėjau dar mokyklos suole, skaitydamas J. Stalino ir jo įpėdinių režimo laikais įmanomas gauti istorinių siužetų knygas. Tikrų istorijos mokslo knygų tuo metu nebuvo įmanoma gauti. Toks, sakyčiau, mokyklinis susidomėjimas istorija atvedė į šios srities studijas Vilniaus universitete. Čia greitai supratau, kuo skiriasi domėjimasis istorija nuo istorijos studijų. Kuo toliau, tuo labiau ėmė rūpėti šis mokslas kaip savarankiškas praeities reiškinių tyrimas. Aišku, sovietmečiu tas savarankiškumas buvo ribotas, bet istoriko keliu eiti buvo įmanoma ir bandžiau juo eiti.

Kokios aplinkybės Jus atvedė į Vytauto Didžiojo universitetą?

Atkurtam ir į jokias postsovietines mokslo institucijas nesiremiančiam Vytauto Didžiojo universitetui reikėjo laisvo mąstymo dėstytojų. Matyt, buvau tokiu laikomas, jei tuometinis Istorijos katedros vedėjas, vienas iš iškiliausių XX a. Lietuvos istorikų Antanas Tyla pakvietė mane dirbti universitete. Niekada negalvojau apie pedagoginį darbą, bet A. Tylos kvietimo negalėjau atsisakyti. Galvojau, padirbėsiu kelis metus ir vėl atsidėsiu istorijos tyrinėjimams. Bet štai jau beveik 20 metų dirbu universitete.

Kokie VDU įvykiai Jums įsimintiniausi ar, kaip istorijos profesoriui, atrodo reikšmingiausi?

Man įsimintiniausias įvykis buvo VDU atsikūrimas. Tai įvyko Lietuvos ir išeivijos intelektualų grupės pastangų dėka. Man neteko dalyvauti universiteto atsikūrimo įvykiuose. Tuo metu dirbau Lietuvos istorijos institute, buvau Lietuvos derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos patarėju, rinkau medžiagą deryboms dėl pagrobtų Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo ir visas dėmesys buvo sutelktas į šį darbą. Bet kiek galėjau, stebėjau VDU atsikūrimo eigą ir mane iki šiol stebina tų keliolikos pasiryžėlių, besiremiančių Lietuvos visuomenės parama, padarytas darbas.

Atsikūręs VDU iš karto deklaravo savo liberalią dvasią, pareigą Lietuvai, humanitarinę kryptį ir iki šiol nuosekliai laikosi tų nuostatų. Tiems, kurie istoriją supranta tik kaip ypatingų įvykių, vadinamųjų istorinių lūžių virtinę, pastarųjų dešimtmečių VDU istorija gali pasirodyti nuobodi. Bet jei pažiūrėsime į giluminius procesus, pamatysime vis solidesnę profesūros brandą, studentų mokslinių ir visuomeninių interesų gilėjimą ir darną, pamatysime, kaip per 20 metų, nepaprastai trumpą laiką, VDU atsikūrė, išaugo, sutvirtėjo ir tapo gerai matomu Lietuvos mokslinio ir visuomeninio gyvenimo veiksniu. Tokio gyvybingo reiškinio Lietuvos istorijoje reikia paieškoti.

Esate LDK politinės, kultūros, Lietuvos miestų ir miestelių istorijos, Lietuvos istorinių šaltinių ir kultūrinio paveldo užsienyje tyrinėtojas. Parašėte pirmąją politinę Lietuvos istoriją po 1990 m. Daug mokslinių straipsnių paskelbėte Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių moksliniuose leidiniuose. Galbūt iš visos gausybės Jūsų istorinių atradimų galėtumėte išskirti kažką, kuo labiausiai buvote nustebintas?

Nuosekliai dirbančiam istorikui kažin ar tenka nustebti, ką nors išsiaiškinus. Apsidžiaugti, kažką išsiaiškinus, suradus, – taip. Bet prie tokio rezultato einama nuoseklaus, kartais ilgalaikio darbo keliu, kaupiant žinias, kurių visuma atveda prie vienokių ar kitokių išvadų. Ir tos išvados ne staiga susiformuluoja, o bręsta pamažu. Todėl, asmeniškai man, tas nustebimo jausmas išblėsta.
Mokslinių tyrimų išdava yra mokslinė naujovė, tai yra tai, ko anksčiau nežinota. Nežinojo nei tyrinėtojas, nei mokslininkų bendrija – niekas. Kiekvienas mokslinėje spaudoje skelbiamas tekstas turėtų turėti didesnį ar mažesnį mokslinės naujovės pobūdį. Bet jis gali nustebinti ne tyrėją, o kitus mokslininkus, mokslu besidominčius asmenis.

Dažniausiai mokslinė naujovė išviešinama ne knygose, o straipsniuose. Ją įvertina kolegos. Esu susilaukęs gerų žodžių už atliktus XV–XVIII a. Kauno istorijos tyrinėjimus: Vytauto privilegijos Kaunui mįslės išrišimą, lietuvybės raiškos XVI a. Kaune ar brolių Kojalavičių genealogijos tyrinėjimus, kai kurių Simono Daukanto darbo su šaltiniais aspektų išaiškinimą.

Kodėl tyrinėjimams pasirinkote būtent XVI–XVIII a. LDK istorijos epizodus?

Pradėsiu nuo to, kad pretenduoju būti ne tik LDK istorijos epizodų, bet to laikotarpio visumos tyrinėtoju. O pasirinkimą lėmė daug skirtingų aplinkybių. Dar būdamas studentu pajutau, kad tyrinėjant kapitalizmo ir socializmo, kaip jie tuomet buvo vadinami, laikotarpius, tyrinėtoją labai varžo ideologinė priežiūra, sovietinė partinė cenzūra. Ta cenzūra galėjo įtakoti net žmogaus elgesį, formuoti autocenzūrą. Tokiomis aplinkybėmis žmogus nesijaučia laisvas. Supratau, kad dirbdamas sovietinio režimo sąlygomis turėsiu ribotas galimybes. Šiuo atveju LDK istorija, kurios tyrinėjimai buvo mažiau prižiūrimi to meto „ideologų“, atrodė viliojanti erdvė.

Šio laikotarpio tyrinėjimams buvau šiek tiek pasiruošęs. Mokėjau lenkų kalbą. Po universiteto baigimo dirbau Lietuvos valstybės istorijos archyve (tuomet jis vadinosi Lietuvos SSR centrinis valstybinis istorijos archyvas), kuriame saugoma archyvinė medžiaga iki I-ojo pasaulinio karo. Vėliau, akademikas Juozas Jurginis pasiūlė tyrinėti XV–XVIII a. Kauno savivaldos istoriją.

Kas, bendraujant su studentais, Jums labiausiai patinka?

Čia galima pasakyti trumpai: džiaugiuosi, jei matau, kad studentas universitete yra ne tik tam, kad studentautų, bet ir studijuotų. Jis turi būti smalsus. Todėl man patinka, kai studentai klausia. Nors kartais tenka klausimą „pasiimti ir namo“, pasvarstyti.

Gal atskleistumėte, kokie artimiausi Jūsų profesinės veiklos planai?

Kai Teodoras Narbutas laiškuose Simonui Daukantui dėstė savo planus, S. Daukantas mandagiai paklausė: „Ar, Pone Geradari, tikiesi 200 metų gyventi?“
Yra darbų, kuriuos noriu užbaigti. Šiuo metu rengiami „Lietuvos istorijos“ VII ir „Kauno istorijos“ II tomai. Turiu ir doktorantų, o jų sėkmingas darbas yra ir mano rūpestis.

Dėkojame už pokalbį. Linkime sėkmės ir toliau ieškant naujų atradimų istorijos kloduose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.