Prof. Romualdas Juknys: už aplinką atsakome visi

VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros vedėjas prof. habil. dr. Romualdas Juknys spalio 20 dieną pasitiko 70 metų jubiliejų. Šia proga pakalbintas profesorius pasidalino mintimis apie aplinkosaugą, universiteto išskirtinumą ir nusirašinėjančius studentus.

„Nesu prietaringas, bet kai visi tikina, kad iš anksto švęsti gimtadienį – blogas ženklas, apsisprendžiau švęsti savaite vėliau“, – šypsosi profesorius. Jo darbų tempas – spartus, kiekviena valanda suplanuota. Prieš pat interviu kaip tik rašė paskutinius sakinius straipsnyje apie skalūnines dujas: „Visi čia aplinkui taip virkauja dėl nutrūkusio kontrakto su „Chevron“, tai, va, bandau visuomenę paguosti, nes iš tiesų reikėtų tuo tik džiaugtis. Juk iš esmės tai būtų gamtos užnuodijimas dėl labai menkos naudos. Atiduoti savo išteklius už grašius tikrai neverta“.

Akivaizdu, kad aplinkotyra, gamtos apsauga – Jūsų aistra. Kaip pasirinkote sritį, kurią studijuosite?

Savo profesiją su gamta susiejau anksti: kai buvau 13 metų, baigęs 7 klases įstojau į Miškų technikumą. Ko gero, būtent šio technikumo dėstytojai įskiepijo meilę ir pagarbą mūsų aplinkai, gamtai, miškams. Taigi po technikumo įstojau mokytis į Lietuvos žemės ūkio akademiją, Miškų fakultetą. Tuo metu Lietuvoje prasidėjo rimtos ekologinės problemos, apie kurias sovietiniais metais vengta kalbėti plačiau. Pavyzdžiui, aplink Jonavą ėmė džiūti miškai. Savo daktaro disertaciją kaip tik ir rašiau tokia tema: užterštos aplinkos poveikis miškams. Vėliau teko dirbti Aplinkos apsaugos departamente. Departamento generalinis direktorius, mano bičiulis, tiesiog minte užmynė man ant patriotinių jausmų: ateik, mums trūksta žmonių. Tuo metu jiems trūko Mokslo valdybos viršininko, kuriuo aš ir tapau. Trejus metus ten dirbau, kūrėme nacionalinę aplinkos stebėsenos programą, specializuotų stebėjimo stočių tinklą. Susipažinau su visais geriausiais tos srities mokslininkais: geologais, zoologais, biologais. Taigi kito kelio, kitos srities man ir nebeliko.

Ta tikroji su aplinkos problemomis susijusi mano mokslinių tyrimų sritis galutinai susiformavo atėjus dirbti į VDU. Šiemet sukanka lygiai 20 metų kaip dirbu šiame universitete. Mano atėjimas į universitetą buvo tarsi užprogramuotas, visą laiką link to ėjau. Po vieno posėdžio, kuriam pirmininkavau Aplinkos apsaugos departamente, mane susirado buvęs VDU rektorius prof. Bronius Vaškelis ir tuometinis prorektorius prof. Vytautas Kaminskas. Jie ir pasiūlė ateiti dirbti į VDU, steigti Aplinkotyros katedrą. Ši katedra buvo sukurta nuo nulio. Kaip tik neseniai pavarčiau senas nuotraukas – įsikūrus katedrai tebuvome penkiese, tai – visas kolektyvas, toks ir išliko kelerius metus. Dabar esame didesni, apie 15 dėstytojų, o studentų – vis daugiau: per pastaruosius penkerius metus jų skaičius išaugo dvigubai.

Skaičius – išaugo, o ar pasikeitė patys studentai? Ar jie kuo nors kitokie, lyginant su pirmomis kartomis?

Aš esu gimęs Šiaulių pakraštyje, į Kauno Šančius šiek tiek panašiame rajone, kur tvyrojo gatvės kultūra, keiktis buvo normalu. Galiu prisipažinti, kad ir šiandien dar kartais, kai kas labai nepasiseka, nusikeikiu, tiesa, dažniausiai lietuviškai. Lygindamas skirtingas studentų kartas, nepaprastai džiaugiuosi: prieš 20 metų, kai atėjau čia dirbti, studentai, girdėdavau, keikdavosi tikrai riebiai ir daug. O dabar beveik to negirdėti. Manau, tai didžiulis pasiekimas. Nors ir smulkmena, bet reikšminga: vadinasi, jie savo vidumi apsivalė nuo tos bjaurasties, kurią mūsų visuomenė buvo paveldėjusi iš sovietinių laikų. Naujoji karta jau ateina kitokia – manau, tai svarbus indikatorius.

Džiaugiuosi ir tuo, kad šiandieniniai studentai nusirašinėja mažiau. Nusirašinėjimo negaliu pakęsti. Prisimenu, kaip pirmą kartą mano studentai rašė koliokviumą. Ateinu į amfiteatrinę auditoriją, o ten – daugybė studentų, akivaizdžiai bandančių nusirašyti! Tada griežtai pasakiau, kad pas mane to nebus! Juk nusirašinėjimas – vagystė iš tų, kas gerai mokosi! Dabar, man atrodo, studentai nusirašinėja daug mažiau, bent jau mūsų fakultete. Tai tikrai nėra toks masinis reiškinys. Galbūt praėjo ta mada?

Kita vertus, pirmųjų laidų studentai tikrai išsiskyrė savo didžiuliu entuziazmu, buvo labai stipriai motyvuoti, norėjo mokytis, troško žinių. Neduok Dieve, dėstytojas neateitų į paskaitą ar ateitų vėliau – jį pasitiktų smerkiantys žvilgsniai. Dabartiniai studentai nebe tokie. Bet vis tiek neabejoju, kad mūsų kontingentas gerokai skiriasi nuo kitų universitetų, į gerąją pusę.

Ką Jums reiškia dirbti VDU?

Mano tėtis tarnavo Kaune kariuomenėje tarpukariu, kai Vytauto Didžiojo universitetas čia klestėjo. Nežinau, kodėl jis jautė tokią pagarbą būtent šiam universitetui – galbūt teko bendrauti su jo studentais, o gal visuomenėje tvyrojo tokia nuomonė? Šiaip ar taip, apie VDU jis atsiliepdavo labai pagarbiai. Gaila, kad jis nesulaukė tų laikų, kai sūnus pradėjo čia profesoriauti.

Taigi dar nuo vaikystės man yra įstrigę, kad VDU – išskirtinis universitetas. Nepakeičiau nuomonės ir dabar. Ypač malonu prisiminti pirmąsias atkurtojo universiteto studentų laidas. Tuomet į universitetą stojo išties ypatingi, motyvuoti žmonės. Dabar mes artėjame prie kitų universitetų, kiti universitetai – prie mūsų, bet vis dėlto mūsų išskirtinumas liko. Čia kita atmosfera. Manau, taip susiklostė savaime: VDU nuo pat pradžių neturėjo sovietinės atmosferos likučių, juk kūrėmės naujai. Ir iš vyresnių dėstytojų, profesūros, čia taip pat atėjo daugiausia tie, kurie buvo nusiteikę prieš seną struktūrą, akademinės laisvės stoką. Čia buvo palikta daugiau erdvės akademiniam savireguliavimui. Ir tai, manau, veiksminga.

Kokiais savo nuveiktais darbais didžiuojatės labiausiai?

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad per trejus metus, kai dirbau Aplinkos apsaugos departamente, pavyko sukurti šiuolaikinę aplinkos stebėsenos sistemą, įdiegti įvairių naujovių, kurios, nors pamodifikuotos, dar ir šiandien tebegyvuoja. Tikiu, kad bent jau aplinkos specialistai pamini už tai geru žodžiu.

Be abejo, džiaugiuosi ir tuo, kad per 20 metų pavyko išauginti ir išpuoselėti mūsų Aplinkotyros katedrą. Čia aš turėjau keletą tikslų. Visų pirma norėjosi pasiekti, kad ruoštume gerus aplinkos specialistus, mūsų studijų padalinys būtų gerai žinomas Lietuvoje. Manau, kad tą mums pavyko pasiekti. Taip pat norėjosi sukurti stiprų mokslo padalinį, kurį žinotų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, ir pasaulyje. Manau, tuo keliu jau daug pasistūmėjome. Aktyviai padedant mokslo prorektoriui prof. Juozui Augučiui, iš pagrindų atsinaujinome laboratorijas, pradėjome vykdyti šiuolaikinius aplinkos tyrimus. Pažadėjau prorektoriui, kad tapsime žinomi ne tik Lietuvoje. Mano supratimu, tas pažadas jau pradėjo pildytis. Dar po kelerių metų, tikiuosi, galėsiu pasakyti, kad užsibrėžti tikslai pasiekti, o Aplinkotyros katedra taps ne tik gerus aplinkos specialistus ruošiančiu padaliniu, bet ir vieta, kur atliekami ir skelbiami pasauliui svarbūs ir aktualūs tyrimai.

Ekologijos tema šiandien – ne tik aktuali, bet ir madinga. O tai, kas madinga ir populiaru, kartais priverčia suabejoti: ar išties mes, visuomenė, galime svariai prisidėti prie aplinkosaugos problemų? Ką apie tai manote Jūs?

Aišku, kad dabar aktualiausia pasauliui problema yra ta nelemta klimato kaita. Aš pats dar prieš penketą metų studentams sakydavau, kad klimato atšilimas – tai tik miglotos prognozės. Vertinant, kas vyksta tokioje didžiulėje sistemoje, kaip Žemė, neišvengiamai pasitaiko ir klaidų. Kai aš buvau studentas, mums apskritai aiškino, kad klimatas šąla, o ne šyla. Kas žino – gal po kiek laiko ir vėl bus kalbama atvirkščiai? Bet pastaruoju metu klimatas ėmė šilti tikrai sparčiai. Be abejo, tai gali būti ir tam tikras natūralus gamtos ciklas, tačiau taip pat akivaizdu, kad prie jo ir žmogus rimtai prisidėjo. Todėl dabar turėtume visi prisidėti prie to, kad tas procesas bent šiek tiek lėtėtų. Štai, ryte atsikėlei – ir pagalvok: galbūt šiandien gali palikti automobilį garaže ir važiuoti į darbą autobusu? Taip bus taupiau, ir aplinką užterši mažiau. Jeigu dar sveikata leidžia, gal nusipirksi dviratį? Arba nuo šiandien, jei dar to nepadarei, pradėk rūšiuoti atliekas. Tada jos nepus sąvartynuose, neskleis į aplinką metano, neprisidės prie klimato kaitos. Ir ne tik klimato kaitos – apskritai prie gamtos teršimo.

Kiekvienas mes esam šio proceso dalyvis, galime prie to prisidėti, vaikus pamokyti. Nors dabar dažnai nutinka atvirkščiai: ne mes, suaugusieji, o vaikai, grįžę iš mokyklos, darželio, pamoko tėvus, senelius, kaip reikia tausoti gamtą: „Mums auklėtoja aiškino, kad reikia rūšiuoti – tai kodėl viską metate į vieną krūvą?!“

Jubiliejaus proga įprasta linkėti sveikatos, energijos. Bet Jums energijos reikėtų ne linkėti, o jos pavydėti. Iš kur semiatės geros nuotaikos?

Tokį būdą tikriausiai būsiu paveldėjęs iš savo mamos, taigi tai – kažin ar mano nuopelnas. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad nesu pesimistas, o, kaip mano kolegos kartais pajuokauja, nepataisomas optimistas. Bet tai gyvenime labai padeda. Kai nusiteiki gerai, tai dažniausiai viskas lengviau ir pavyksta. Na, o kad pasisekė iki tokio amžiaus išlaikyti visai neblogą tempą – tai čia jau, matyt, ir Dievo dovana. Nemėgstu apsnūdusių žmonių, taigi ir pats stengiuosi neprarasti ne tik geros nuotaikos, bet ir įprasto gyvenimo ritmo.

Dėkojame už interviu!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė.