Prof. N. Petkevičiūtė: neaugsi pats – ir karjera neaugs

1525

VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto Vadybos katedros profesorė Nijolė Petkevičiūtė šiemet mini savo pedagoginės veiklos 30-metį. Pasitikdama naujuosius mokslo metus pedagogė neslepia: šiemet per universiteto mokslo metų atidarymo iškilmes ji pajuto šventės nuotaiką ne tik aplink save, bet ir širdyje.

Siekiant karjeros labai svarbu rasti sritį, kurioje būtų galima realizuoti geriausius savo gebėjimus. Ar Jūs pati lengvai radote savo karjeros kelią?

Tiesą sakant, jei viena knyga man būtų į rankas papuolusi 20 metų anksčiau, nei aš ją perskaičiau, galbūt viskas būtų susidėlioję kiek kitaip.

Anuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – KTU, – red. past.) baigiau Inžinerinės ekonomikos fakultetą. 1984 m. vasario 16 d. Maskvoje apsigyniau disertaciją. Simboliška diena ir linksmas prisiminimas: netrukus po disertacijos gynimo su būreliu lietuvių nusprendėme paminėti mano sėkmę. Išgirdę švenčiant, kaimynai iškvietė miliciją. Išsigandome, kad pasekmės gali būti rimtos: juk šventėme vasario 16 dieną, visi dalyviai – lietuviai. Pareigūnams teko net dokumentą parodyti, kad švenčiame ne Lietuvos Nepriklausomybės dieną, o sėkmingai apgintą disertaciją. Nuo tos dienos vasario 16-oji man tapo dar reikšmingesnė, nei iki tol.

Grįžusią namo mane pasitiko visos didžiosios ekonominės pertvarkos. Pradėjau dėstyti universitete. Įstatymai keitėsi kone kasdien. Juos nuolat kūrė, adaptavo, taisė. O studentams juk reikia bent šiokio tokio pastovumo. Nusivyliau situacija, kai vieną dieną dėstai vienaip, o kitą dieną turi persakyti viską kitaip.

Tuo metu mano bičiulė, taip pat baigusi ekonomiką, įstojo į Vilniaus universitetą, psichologijos specialybę. Supratau, kad ir aš to noriu. Visą laiką domėjausi knygomis apie žmogaus charakterį, gilinausi į vidinio pasaulio paslaptis bei ezoterinius dalykus. Taigi 1994 m. baigiau antrą aukštąją mokyklą ir įgijau psichologės kvalifikaciją. Netrukus KTU, kur tuo metu tebedėsčiau ekonomiką, perėjau į Psichologijos katedrą. Dėstyti psichologiją man labai patiko, netrukus išvykau stažuotei į JAV. Ten ėmiau gilinti vadybos srities žinias, kurios apjungia ir ekonomiką, ir žmogaus, jo charakterio bei galimybių pažinimą, domėjausi valdymo psichologija.

Bebūnant JAV man į rankas papuolė D. Hallo knyga „Karjeros valdymas“. Tada ne juokais supykau. Jei aš tą knygą būčiau gavusi prieš 20 metų, būčiau tiksliau suvokusi save ir kurią sritį turėčiau pasirinkti savo karjerai.

Vadyba anuomet buvo visiškai nauja sritis…

Grįžusi iš JAV parengiau Karjeros valdymo kursą ir 1996 m. pasisiūliau jį dėstyti VDU. Jau tada universitetas vadybos srityje buvo labai perspektyvus. Iki dabar dėstau su karjera susijusias disciplinas ir tuo labai džiaugiuosi. O pradžia išties buvo labai įdomi: studentams – visiškai naujas dalykas, nauja terminija, apibūdinimai. Turėjo apskritai pasikeisti samprata, nes iki tol tokie žodžiai, kaip „karjera“ ar „karjeristas“ turėjo aiškiai neigiamą atspalvį.

Esu labai laiminga, kad mane supa tokia graži VDU aplinka, malonūs, kūrybingi ir šilti žmonės. Per mokslo metų pradžios šventę net graudulys suvirpino vidines stygas, kaip pasipildė ir pagražėjo mūsų universitetas ir jo bendruomenė. Man čia patinka, ypač mūsų fakultetas: jis labai vieningas, žavi dėstytojų ir studentų ryšys, toks paprastas, praktiškas, nuoširdus, kūrybiškas, net šeimyniškas ir laisvas bendravimo stilius. Iki šiol daug keliauju, ir kur bepristatyčiau mūsų universitetą – visi nustemba ir susižavi, kad jis toks laisvas ir liberalus, dažnas nori tuo įsitikinti – taip sužadinusi smalsumą, esu ne vieną konferencijos svečią pakvietusi.

Džiaugiatės universiteto atmosfera, padedančia mokytis, dirbti ir tobulėti. O kokias asmenines savybes labiausiai norėtumėte įdiegti studentams?

Šiandien savo pirmąją paskaitą studentams kaip tik ir pradėjau nuo to, kad žmogui svarbu žinoti amžiaus tarpsnio privalumus ir trūkumus. Studentams atrodo, kad jie bus jauni ir gražūs amžinai. Ir protingi. Ir visą laiką bus kas jiems pataria, kas juos moko. Formuojant karjerą nepaprastai svarbu augti pačiam. Jei pats neaugsi, ir tavo karjera neaugs. Reikia pažinti savo aplinką, pažinti save.

Šiandien paklausiau studentų, kas yra buvęs M. K. Čiurlionio muziejuje. Niekas nepakėlė rankos. O juk šis muziejus visai šalia universiteto! Akivaizdu: reikia eiti ir pažiūrėti, juk turime tokį perlą! Per meno prizmę galima tiek daug suvokti, pažinti, tyrinėti. M. K. Čiurlionio darbų pasižiūrėti raginu ir pagal „Erasmus“ programą čia atvykusius studentus. Esu tikra, kad grįžę namo jie pamirš daugelį paskaitų, pamirš, kas jiems dėstė, bet Čiurlionį tikrai prisimins!

Studentai labai keičiasi. Kai turėjau pirmuosius kursus, studentai piešė savo svajones, savo vizijas. Džiaugiuosi, kad dauguma jų tas svajones ir įgyvendino. Dabartiniai studentai yra šiek tiek kitokie, nes turi visiškai kitas technologijas. Manau, kad jos labai keičia žmones. Šiandieniniai studentai yra labai konkretūs, žino ir nori sukristalizuoti savo tikslą ir nuosekliai link jo eiti, žingsnis po žingsnio. O seniau studentai labiau mėgavosi pačiu ėjimo procesu. Suvokę, kad iš darbo taip pat turi gauti pasitenkinimą, ne vienas jų pakeitė profesijas.

Šiandieninės kartos problema – kad per karjerą mes pametame savo asmenybę. Atsiranda požiūris, kad darbas tampa gerovės, pajamų šaltiniu, bet atmetama tendencija kurti gerovę per save, per savo vidų. Nebe tiek vertinama, kad pats emociškai ir dvasiškai turtėji, gerėji, pilnėji. Tai šiek tiek neramina. Bet aš manau, kad vis dėlto šiandieniniai studentai nori atrasti ir atras pusiausvyrą, kaip galėtų savęs neprarasdami vystyti savo asmeninę karjerą ir siekti visapusiškos gerovės.

Jūsų pačios veikla neapsiriboja vien mokslu ir pedagogika. Esate Soroptimisčių klubo narė, buvote Lietuvos soroptimisčių sąjungos prezidentė. Gal papasakotumėte plačiau, kokia tai organizacija ir kokia jos veikla?

Ši visuomeninė veikla – mano arkliukas. Soroptimistės – tai tarptautinė organizacija, įkurta JAV 1921 metais. Ji šiek tiek panaši į tarptautinę „Rotary“ organizaciją. Bet, štai, „Rotary“ visi žino, o soroptimisčių pavadinimas daugeliui žmonių apskritai negirdėtas. Juokaujama, kad moterys šią organizaciją įkūrė greta „Rotary“: kai vyrai eidavo į savo klubo susitikimus, žmonoms būdavo nuobodu. Taigi nutarė įkurti moterų organizaciją, kurios veikla – panaši: daugiausia labdaros, paramos, gerovės kūrimo projektai. Devizas – „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“.

Šiemet liepos mėnesį kaip tik Berlyne vyko kongresas, kuriame aptartos artimiausios organizacijos veiklos gairės. Šių metų moto – raginimas pasauliui: „Think, Eat, Save“. Galvok, valgyk, saugok. Žmonės raginami galvoti, ką valgo, ir rūpintis, kad kuo mažiau maisto būtų išmetama, švaistoma, taip pat būtų sprendžiama nutukimo problema.

Soroptimisčių organizacijos narės įvairiais projektais, paramos fondais stengiasi padėti tiems, kam tos pagalbos labiausiai reikia. Kauno soroptimisčių klubas šiuo metu aktyviai draugauja su Ežerėlio bendruomene, remiame ir gimdymo namus: vos mums pasakė, kad reikia megztų kojinyčių neišnešiotiems naujagimiams, mūsų moterys tuoj surado mezgėjų, kurios primezgė kojinyčių, jas nugabenome į reikiamas vietas. Ne tik dideliais žygiais, bet ir mažais kasdieniais darbais stengiamės teikti pagalbą, labdarą tiems, kam to reikia labiausiai. Neužsimerkiame ir prieš smurto problemą: labai stengiamės, kad moterys, patyrusios smurtą, kuo sklandžiau išgyventų krizės periodą, sėkmingai adaptuotųsi. Darome viską, kad kuo daugiau mergaičių ir moterų tobulėtų tiek asmenine, tiek profesine prasme.

Stengiamės kuo daugiau nuveikti ir savo miestui. Pavyzdžiui, 2008–2009 m. mūsų iniciatyva Rotušės aikštėje buvo atidarytas geriamojo vandens fontanėlis, šalia įrengėme gėlių klombą. Labai norime, kad miestas būtų gražus, taigi kiek galime, tiek gražiname. Ši visuomeninė veikla yra tarptautinė, ji padeda gyventi įdomiau ir jaustis geriau.

Turite daug planų ir sumanymų. Kokių svajonių puoselėjate artimiausiai ateičiai?

Labai norėčiau, kad mano studentai atvira širdimi priimtų tai, ką jiems duodu, įdėdama daug darbo ir energijos – kad mano žodžiai juos pasiektų ir duotų naudos: padėtų jiems visapusiškai tobulėti, nusistatyti konkrečius tikslus ir jų kryptingai siekti. Tuomet žinosiu, kad mano darbas turi prasmę.

O universitetui norėčiau palinkėti, kad jame išliktų ta pati gera VDU atmosfera, kad ir toliau galėčiau didžiuotis: dirbu VDU, ir čia man nepaprastai gera!

Dėkojame už interviu!

Kalbino Laura Barzdaitienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.