Prof. J. Martinas: „Muzikos kalba pranoksta šnekamąją“

1429

Vienas ryškesnių VDU atkūrimo 25-mečiui skirtų renginių – šiuo metu vykstantis Muzikos akademijos rengiamas fortepijono meno simpoziumas „Pianistas XXI amžiuje. Naujų iššūkių ir sprendimų laikas“, kuriame numatyta ne tik gausi koncertų, seminarų, praktikumų dienotvarkė, bet ir studijų savaitė su Juilliardo mokyklos (JAV) profesoriumi Julianu Martinu. Niujorke su profesoriumi kalbėjosi Muzikos akademijos docentas Gabrielius Alekna.

Julianas Martinas – vienas paklausiausių fortepijono pedagogų, kurio meistriškumo kursų geografija nusitęsia nuo Pietų Korėjos ir Taivano iki Ispanijos, Anglijos ir Šveicarijos, taip pat Venesuelos, Kolumbijos ir Urugvajaus. Jis taip pat yra konkursų žiuri Kanadoje, JAV, Rusijoje, Ispanijoje ir kitose šalyse nuolatinis narys. Ruošdamasis savo pirmajai kelionei į Lietuvą, iškilusis pedagogas pasidalino mintimis apie Juilliardo mokyklą ir šiandienę pianistų mokyklos būklę pasaulyje.

Jau keturiolika metų dėstote neprilygstama reputacija garsėjančioje Juilliardo mokykloje. Kuo ji išskirtinė? Ko iš Juilliardo galėtų pasimokyti kitos mokyklos?
Nors džiaugiuosi ir didžiuojuosi būdamas Juilliardo mokyklos dalimi, myliu savo studentus, stulbinantis šios mokyklos pripažinimas mane nuolat stebina ir atrodo nerealus. Manau, kad čia, kaip ir brolių Rubinšteinų įkurtose prestižinėse Maskvos ir Sankt Peterburgo konservatorijose, daug lemia ypatinga ir daug žadanti pradžia. Juilliardo mokyklą 1928 metais įkūrė tokie šviesuliai kaip Josefas ir Rosina Lhevinne’ai bei grupė to meto iškilių scenos grandų. Nuo to laiko praėjus 85 metams mūsų studentai vis dar garsėja nepaprastai aukštu lygiu. Per mano keturiolikos metų darbo praktiką daug studentų tiesiog negalėjo įveikti atrankos barjero, nors aš mielai būčiau juos mokęs. Vis dėlto esu dėkingas, kad turiu galimybę dirbti su puikiais studentais ir jaučiuosi privilegijuotas galėdamas tai daryti Juilliarde. Pagarba, kuri tvyro tarp mokyklos bendruomenės narių, paverčia šią vietą dar kūrybiškesne.
Ilgą laiką dirbdamas geriausiose JAV mokyklose sukaupėte didelę patirtį. Kokius pasikeitimus pastebite mokydamas studentus, kas yra kitaip nei prieš dvidešimt ar daugiau metų?
Labai greitai keičiasi studijuojančių pianistų demografija. Aštuntajame dešimtmetyje muzikinėje Niujorko scenoje vyko tikra kova tarp japonų ir izraeliečių, į kurią retkarčiais įsiterpdavo Europos ir Amerikos atstovai. Devintajame atsirito „korėjiečių banga“, tačiau ši tendencija nuslūgo dėl ekonominės situacijos ir muzikos mokytojų pertekliaus jų gimtoje šalyje. Pastaruosius dešimt metų vyrauja kinų era. Žinoma, negalime neįvertinti žiniasklaidos, interneto ir socialinių tinklų įtakos. Studentas, rengdamas programą, „YouTube“ gali pasirinkti įrašą nuo Cortot ir Michelangeli iki pianisto iš Pietų Karolinos, kuris ką tik atliko „Bergamo siuitą“ vidurinės mokyklos rečitalyje. Netgi mano studentai ne visada išgirsta skirtumą. Tai baugina. Šioje situacijoje, mano nuomone, vienintelis sprendimas yra reikalauti, kad studentas labai smulkiai apibūdintų tai, ką jis girdi. Neleidžiu jiems tiesiog pareikšti: „Šis man patiko labiau nei anas“. Visada reikalauju pagrįsti savo mintis ir tikiuosi, kad tai praturtins jų pačių nuomonę.
Jūs mokydamas daug dėmesio skiriate fiziniam grojimo aspektui ir garso išgavimo būdams. Ar nemanote, kad daug mokytojų šiuos dalykus dažnai praleidžia pro ausis?
Manau, kad svarbiausia mokytojo pareiga yra ugdyti mokinio techniką taip, kad jis sveikas galėtų groti ilgus metus. Tai padaryti galima vieninteliu būdu – skiriant daug dėmesio fiziniam, fiziologiniam grojimo aspektui. Žinoma, pagrindinis mokytojo uždavinys – perteikti viziją: frazavimo galimybes, stiliaus niuansus, kompozitoriaus sumanymus bei braižą. Kartais tai gali būti pavojinga, nes stropus ir ambicingas mokinys dažnai piktnaudžiauja savo rankomis. Uolus ir veržlus studentas mielai gers burokėlių sultis ir šokinės nuo stogo, jei tik jo gerbiamas dėstytojas pasakys, kad tai padės jam geriau groti. Muzikos jėga yra tokia didelė, jog lengvai gali užgožti natūralaus muzikavimo komfortą ar suformuoti netinkamus atlikimo įgūdžius. Pianistai iki 18 metų gana retai tokiu būdu traumuoja rankas. Tai dėl augimo hormonų, kurie yra užplūdę jų organizmą. Jie gali praleisti daugybę valandų dirbdami nuobodų pasikartojantį darbą, blogai jaustis sunkios darbo dienos pabaigoje, bet po gero nakties poilsio ir vėl puikiai darbuojasi. Vyresnius, kai perfekcionizmo ir kontrolės poreikis sustiprėja, toks atkaklus darbas gali sužaloti. Jauniesiems pianistams reikia išaiškinti, kad yra didelis skirtumas tarp psichinių, emocinių ir klausos pastangų, kurių labai reikia geram pasirodymui, ir besaikio, nesubalansuoto fizinio persistengimo. Priešingu atveju jų rimti ketinimai gali sužlugti. Be abejo, klausą lavinti vis dėlto svarbiau nei rankas!
Visame pasaulyje gausėja įvairiausių konkursų. Ar tikrai jie skirti pirmiausia jaunajam atlikėjui? Kiek šiandien jaunam, tobulėti siekiančiam pianistui yra svarbūs konkursai? Ar jie tiek pat vertingi būnant 15-os, kaip ir 28-erių metų?
Kaip ir visur, yra už ir prieš. Augančiam pianistui tam tikru momentu pasirengimas konkursui gali būti puiki priemonė ir paskata. Tinkamai traktuojant, tai gali puikiai pasitarnauti būsimai atlikėjo karjerai. Deja, yra daug studentų, kurie nuo vaikystės įpratę konkursus laikyti vieninteliu pažangos barometru ir dažnai užkrečiami šiomis klaidingomis pažiūromis dėl savo mokytojo ambicijų. Vienas iš didžiausių mano nusivylimų būna tuomet, kai studentas renkasi repertuarą pagal artėjančio konkurso programos reikalavimus. Savo klasėje bandau priversti laikytis taisyklės: pirmiau sukaupk repertuarą, o paskui ieškok konkurso, kuriam jis tiktų.
Dažnai aimanuojama, kad klasikinė muzika tampa vis mažiau reikalinga. Kita vertus, turbūt niekada nevyko tiek daug klasikinės muzikos koncertų ir nebuvo tokios gausybės įvairiausių muzikinių renginių bei festivalių. Ką apie tai manote? Kas suteikia Jūsų studentams entuziazmo žvelgiant į jų muzikines perspektyvas?
Aišku, kad artimiausiais dešimtmečiais pianistų karjeros nebebus tokios kaip Horowitzo ar Gilelso. Dabar viskas priklauso nuo to, kiek peržiūrų sulaukia tavo internetinis įrašas. Be to, šiandien jaunasis muzikantas turi ne tik ugdyti savo muzikinius ir techninius gabumus, bet ir galvoti, kaip pasiekti publiką, ir aišku, kad jo pagrindinė tribūna bus ne koncerto scena, o virtuali erdvė. Mokymas dabar jau vyksta per „Skype“ ir kitomis komunikacijos priemonėmis. Pusiau juokais savo studentams patariu mokytis kinų kalbos, jei jie artimiausioje ateityje norėtų gauti darbo. Turint galvoje, kad fortepijono studentų skaičius Kinijoje viršija Lietuvos gyventojų skaičių, iš tiesų nebejuokinga.
Į Lietuvą atvyksite pirmą kartą. Klausantiems Jūsų koncerto ir stebintiems meistriškumo pamokas bus įdomu sužinoti apie mokytojus ar kitus veiksnius, labiausiai dariusius įtaką Jūsų profesinio gyvenimo pradžiai. Tęsiant mintį, koks, Jūsų manymu, yra svarbiausias dalykas muzikoje, ką siekiate įskiepyti savo studentams?
Mano pirmoji mokytoja buvo tikra palaima. Ji buvo ne tik rūpestinga ir reikli, bet davė man neįkainojamų patarimų. Ji vis primindavo: „Jei gyvenime rasi, ką norėsi veikti, ir mėgsi taip pat kaip muziką, tai ir daryk“. Tais gyvenimo momentais, kai profesiniai reikalavimai imdavo kelti didžiulį stresą, visada prisimindavau šį patarimą. Ilgainiui supratau, kad pats pasirinkau šią profesiją ir jokia kita man neteiks tokio pasitenkinimo. Beveik 10 metų mano pagrindiniu mokytoju buvo Leonas Fleisheris. Nors jam jau 85-eri, nesu sutikęs tokio gyvybingo žmogaus, kuris mokėtų taip turiningai apibūdinti muzikos prasmę. Savo vasaras leisdavau Italijoje su Guido Agosti, žymiu Ferruccio Busoni mokiniu. Man atrodo, šis žmogus turėjo pačią nuostabiausią klausą ir jautrumą garsui, kokį kada nors esu pažinęs. Jo požiūris į garso išgavimą buvo kardinaliai priešingas nei L. Fleisherio, bet tikrai nepaprastas. Kita vertus, didžiausią įtaką jaunystėje man padarė ne pianistas, o dainininkė. Mokydamasis konservatorijoje dirbau su puikia šveicarų dainininke Flore Wend. Jos pamokose esu grojęs beveik visą prancūzų ir vokiečių vokalo repertuarą, taip pat keletą kartų akompanavau jai koncertų turuose. Jos kalba buvo nepriekaištinga, o ji pati buvo turbūt pati natūraliausia muzikė tarp tų, su kuriais man teko dirbti. Vokalinės literatūros nuo Bacho laikų iki XX a. vidurio studijos man suteikė perspektyvą, kurios nebūčiau įgijęs mokydamasis vien pas fortepijono mokytoją, nors ir patį geriausią. Didelė laimė, kad ankstyvoje jaunystėje teko patirti tokių nuostabių muzikų įtaką, bet galų gale juk mokomės iš visų ir iš visko, ką matome aplink.
Mėgstate ispanų muziką ir įkūrėte du festivalius Ispanijoje. Papasakokite apie tai.
Mano meilė ispanų muzikai labai asmeniška. Studijos pas Leoną Fleisherį buvo giliai vokiškos. Aštuntajame dešimtmetyje per savo pirmąsias koncertines keliones į Pietų Ameriką atradau ispanų ir Pietų Amerikos kompozitorius. Po dešimties metų su Mozartu, Beethovenu ir Schubertu tai buvo nauja ir išlaisvinanti aistra. Dviejų festivalių įkūrimas, pirmiausia Chichone (Gijon) šiauriniame krante 1999 m. ir Valensijoje 2003 m. buvo grynas atsitiktinumas. Dirbdamas Peabody institute Baltimorėje, turėjau nemažai ispanų studentų. Du iš jų jau buvo gana geri dirigentai ir troško kuo daugiau pasirodyti savo gimtinėje. Man pasisekė, nes jie norėjo atlikti ir visą organizacinį darbą. Mano, kaip meno direktoriaus, pareiga buvo sugalvoti programą ir sukviesti žmones. Labai paprasta misija, nes tuo metu gaudavau daugybę pakvietimų į įvairias nuostabias vietas: Italijos Rivjerą, Šveicarijos Alpes, Londoną, Prahą, tačiau nerimą kėlė vienas klausimas: kiek mano paties mokinių ten dalyvaus? Studentai mokėdavo už mokslą nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio ir negalėjo būti nė kalbos, kad siūlyčiau jiems pakloti nemažą sumelę tam, kad jie nuvyktų į Europą ir gautų dar 3–4 mano pamokas. Tada man kilo idėja, kad studentai galėtų nuvykti į Ispaniją, dalyvauti mano festivalyje, pasidalyti įdomia muzikine ir kultūrine patirtimi, ten pas mane nesimokydami. Pasikvietęs tokius žmones kaip Dominique Weber iš Ženevos, Blanca Uribe iš Kolumbijos, Veda Kaplinsky ir Robertas McDonaldas iš Juilliardo, Margarita Hohenrieder iš Miuncheno, manau, pataikiau į dešimtuką.
Ką patartumėte jauniems atlikėjams: mokytis kuo daugiau kūrinių, groti kuo daugiau kamerinės muzikos, koncentruotis į solo repertuarą, ieškoti ryšių, klausytis daugiau įrašų, nesiklausyti įrašų, mokytis pas kuo daugiau pedagogų ar skaityti gerą literatūrą, sportuoti?
Pirmiausia, nepradėti per anksti „specializuotis“. Solinės karjeros sąvoka, tokia, kokią mes žinome, per amžius nyksta, tačiau muzikos aktualumas ir jėga nemažėja. Augantis muzikantas turi ugdyti visus savo gebėjimus, jam jų gali prireikti nuolat besikeičiančioje ateityje. Pirmaisiais metais reikėtų susitelkti į komfortą ir laisvumą prie instrumento, skaitymą iš lapo, grojimą ansamblyje (pradedant nuo repertuaro keturioms rankoms) ir improvizacijos. Teisingai ugdomos šios savybės ateityje atvers kur kas daugiau durų nei siauro repertuaro mokymasis. Tada, kai, pavyzdžiui, grojame Bachą, kamerinės muzikos pojūtis padeda girdėti daugiasluoksniškai, kas svarbu visoje polifoninėje muzikoje. Taip pat improvizaciniai gebėjimai primintų tos epochos atlikimo manierą. Kad ir ką grotume, nuolatos turi kilti klausimas: „O kas, jeigu kompozitorius šią vietą būtų parašęs kitaip?“ Tai būtina sąlyga norint gyvai ir nuoširdžiai atlikti kūrinį. Be to, reikia branginti savo kalbos grožį. Negalime apsimesti, kad žinome, ko publika tikisi iš Skriabino Sonatos ar Brahmso Capriccio. Publikos sudominimas vis labiau priklauso nuo atlikėjo gebėjimo žodžiais paaiškinti, ko klausytojas turėtų laukti. Siedami muziką su poezija ir sintakse, netgi atkartodami pagrindinės frazės ritmą bet kuria kalba, sudominame ir paruošiame klausytoją suvokti muzikos kalbą, kuri vis dėlto pranoksta šnekamąją.


Vertė ir spaudai parengė Rasa Rinkevičiūtė ir Gabrielius Alekna. Pokalbis publikuotas savaitraštyje „7 meno dienos“ Nr. 43 (1057), 2013 m. lapkričio 22 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.