Prof. G. Kuprevičius: naujovės man nekelia diskomforto

992

Balandžio 8 d. prof. Giedrius Kuprevičius švenčia garbingą 70 metų jubiliejų. Šia proga menininkas, kurio veikla tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalimi, sutiko pasikalbėti apie muziką, savo veiklą, populiariąją ir rimtąją kultūrą bei jaunąją kartą.

Prof. G. Kuprevičius yra kompozitorius, pedagogas, publicistas, VDU Muzikos akademijos profesorius, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, 2003 m. pripažintas įsimintiniausiu Kauno menininku, apdovanotas „Bravo“ statulėle, Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos aukso žvaigžde, pernai pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Tokia įvairi, daugiabriaunė veikla, garbingi titulai ir paties profesoriaus rašytuose esė vis prasiveržiantis kiek ironiškai filosofinis tonas įpareigoja: ar pokalbis bus lengvas? Tačiau jau pirmas skambutis prof. G. Kuprevičiui susitarti dėl interviu, kai vietoje monotoniško pypsėjimo telefone pasigirsta lengva ir plevenanti „Kregždutės“ melodija, tarsi ranka nubraukia įtampą: lyg byrantis smėlis tarp pirštų.

Gimėte, augote Kaune, su juo siejama ir Jūsų kūrybinė veikla. Ar įžvelgiate skirtumų tarp didžiųjų Lietuvos miestų – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos muzikinių tradicijų?
Esminių skirtumų neįžvelgiu, nes muzikinė kultūra Lietuvoje vystėsi gana tolygiai. Tiesa, įvairiais mūsų valstybės istorijos momentais buvo tam tikrų skirtumų, dominánčių ir įtakų, tačiau stipri liaudies kultūros dvasia gelbėjo nuo svetimybių ir tuo pačiu ugdė demokratišką požiūrį į kitų, kaimyninių tautų muzikines įtakas.
Jūsų veikla muzikoje nepaprastai įvairi. Nuo kariliono, operos, baleto, miuziklo iki moderniausių elektroninės muzikos inovacijų. Kas jums pačiam muzikoje įdomiausia – naujovių atradimas ar senovės prikėlimas naujam gyvenimui?
Esu išauklėtas toleruoti įvairius žanrus ir stilius, išmokytas valdyti visokias kompozicines technikas, atviras naujovėms ir todėl niekada nejaučiau diskomforto santykyje nei su socialiniu realizmu, nei su postmodernizmu ar minimalizmu. Visi „-izmai“, kai jų nesureikšmini, yra tik laike bėgantys nuotykiai, kupini tariamo rimtumo ir šiek tiek komizmo, kai į juos žvelgi prisimerkęs.
Tokia produktyvi muzikinė veikla akivaizdžiai parodo: vien įkvėpimu tikriausiai nepasikliaujate. Spėju, tenka disciplinuotai dirbti. Kaip atrodo kompozitoriaus, menininko disciplina? Ar turite kokių dienos ritualų?
Visas mano gyvenimas sudėtas i kelis sluoksnius, kurie privalo vienas su kitu gyventi harmonijoje: kūryba, buitis, akademinis (arba valstybinis) darbas. Visus juos valdanti ir globojanti yra šeimos aura, kuri man yra labai svarbi ir būtina.
Esate gavęs „Bravo“ statulėlę už nuopelnus lietuviškai pop kultūrai. Praėjusių metų pabaigoje tapote Nacionalinės premijos laureatu. Taigi, viena vertus, esate glaudžiai susijęs su populiariąja muzika. Kita vertus, rūpinatės rimtosios muzikinės kultūros populiarinimu ir sklaida, taigi esate prie fundamentalių Lietuvos muzikinės kultūros pagrindų.  Kaip įvardytumėte rimtosios ir populiariosios muzikos padėtį Lietuvoje? Ar kuri nors juda pirmyn sparčiau nei kita? Kokių mūsų muzikinės kultūros trūkumų ir privalumų įžvelgiate?
„Bravo“ – berods, tokio apdovanojimo dabar jau nebeliko (pas mus didžiausia bėda ta, kad nebėra tęstinumo) – buvo labai reikšmingas įvertinimas, nes subrendęs akademinės muzikos erdvėje muzikantas, jei jis dar įbrenda į pop muzikos lankas, yra tarsi „nerimtas“. Nacionalinė premija mane pasiekė pavėluotai, nes dabar tai tik garbė, o prieš penkerius metus, kai buvau nominuotas, bet neapdovanotas, toji premija buvo labai svarbi moraliniu požiūriu – ji galėjo paremti ne tiek finansiškai, kiek idėjiškai: buvo įstrigę kai kurie dideli kūrybiniai darbai ir premija būtų padėjusi jiems skintis kelią į sceną. Dabar būtent už juos ta premija ir gauta, tad ir sakau – pavėluotai. Tačiau vis tiek malonu, nes galiu pasiausti kaip filantropas.
Viename savo esė, publikuotame populiariame portale, rašėte, kad XXI amžius Lietuvą užklupo nepasiruošusią. Ne vienerius metus dirbate pedagoginį darbą – taigi su jaunąja karta, kuri ir kuria XXI a. Lietuvą. Kokių savybių pasigendate šiandieniniuose studentuose? O gal išskirtumėte kokių nors ypatingų bruožų, kurie žavi, kurių neturėjo studentai, mokęsi prieš keletą dešimtmečių?
Svarbiausias dabarties jaunimo klausimas yra tikrasis išsilavinimas ir motyvacija. Kai nėra nei to, nei kito, tuomet paskaitų metu labai kankinuosi, nes nemoku daryti visokių fokusų ir būti „pabrėžtinai įdomiu“. Esu įsitikinęs, kad labai daug jaunų žmonių į universitetus ateina ne tam, kad juose būtų, o kad iš jų išeitų.
Tikriausiai nepriimtina būtų klausti, kokiu pasiekimu didžiuojatės labiausiai – Jūsų pasiekimai išties yra labai įvairūs, tad, spėju, sunku būtų išskirti kurį vieną. Tad gal pasakysite, ko dar norėtumėte pasiekti? Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
Planai aiškūs, bet neviešintini, nes kaip ir orų prognozės, gali būti nenuspėjami. Artimiausias, tačiau finansiniuose sunkumuose stringantis pastatymas – miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjera Alytaus dramos teatre. Tikiu, ji, kaip visos kitos – įvyks!
Sveikiname profesorių ir linkime, kad visi planai – net ir tie, apie kuriuos nesinori prasitarti, puoselėjami mintyse ir širdyje, būtų sėkmingai įgyvendinti!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė, nuotr. Jono Petronio.

Prof. G. Kuprevičiaus talento gerbėjus balandžio 11 d., 17 val., kviečiame į choro mokyklos „Varpelis“ muzikinę popietę, skirtą kompozitoriaus jubiliejui. Koncertas vyks VDU didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7). Programoje – prof. G. Kuprevičiaus vokaliniai ciklai „Metų sonetai“ ir „Gėlių dainos“. Solistė – VDU Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė, dirigentas – VDU lektorius Ksaveras Plančiūnas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.