Prof. dr. J. Ruškus: laikas išlaisvinti priėmimą į aukštąsias mokyklas

515

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų žmogaus teisių ekspertas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis teigia: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“. Tačiau panašu, kad ši konstitucinė teisė Lietuvoje realizuojama klaidingai.

Iš tiesų, šiandien Lietuvoje aukštasis mokslas prieinamas (arba neprieinamas) pagal akademinius mokyklinius rezultatus, o ne žmogaus gebėjimų atitikimą studijų programai ir profesijai. Kitaip tariant, stodami į aukštąją mokyklą jaunuoliai yra apdovanojami už išimtinai praeities – mokyklinius – nuopelnus, o ne priimami studijuoti pagal studijų programą ir būsimą profesiją atitinkančius gebėjimus ir motyvaciją.

Jokiu būdu neneigiu bendrojo lavinimo, lietuvių ir užsienio kalbos, matematikos, istorijos ir kitų mokymosi dalykų. Bendrojo išsilavinimo standartas yra būtinas kaip apriorinis pagrindas bet kuriai profesijai. Tačiau priėmimas turėtų būti nukreiptas ne į pasibaigusią praeitį, o į išsipildysiančią ateitį, būsimas studijas siekiant išsilavinimo ir profesijos.

Dabar jaunuolių atranka į aukštąsias mokyklas vyksta pagal mokyklinius – brandos egzaminų – rezultatus. Atranką Lietuvoje atlieka technokratinis ir biurokratinis aparatas, vadinamas Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO). Šis aparatas išskirsto stojančiuosius pagal jų brandos egzaminų rezultatus į studijų programas, kurios sugrupuotos pagal kryptis ir sritis.

Į studijų programas patenkama ne pagal tai, kiek jos atitinka studento gebėjimus, o pagal bendrojo lavinimo brandos egzaminus. LAMA BPO aparatas yra nujautrintas stojančiųjų motyvacijai ir potencialiems gebėjimams būsimai profesijai ir atitikčiai studijoms. Balas nustatomas pagal brandos egzaminų įvertinimus, egzaminų, kurių patikimumu buvo ne kartą pagrįstai suabejota viešojoje erdvėje.

Jaunuolių likimas sprendžiamas konvertuojant į balą tokiais egzaminais numanomai įvertintus gebėjimus ir atitiktį profesijai. Balo ypatumas yra tas, kad pagal tam tikrą balą (pavyzdžiui, 3,0) stojantysis bus priskirtas „gabiems“ (pagal 2009 m. aukštojo mokslo reformatorių retoriką), ir gaus valstybės finansavimą studijoms. Tačiau jei balas bus bent šimtąja dalimi mažesnis (pavyzdžiui, 2,9), žmogus bus priskirtas negabiems ir į aukštąją mokyklą nepateks, ar bent negaus valstybės finansavimo. Ir visa tai ne dėl motyvacijos ir gebėjimų atitikimo ar neatitikimo būsimai studijų programai, o dėl sėkmės ar nesėkmės išlaikius bendrąjį išsilavinimą įvertinančius egzaminus. Kai kuriose studijų kryptyse taikomi motyvaciniai testai ar brandos darbas tėra sistemos pudravimas, mažai tekeičiantis atrankos į aukštąsias mokyklas esmę.

Vieši jaunuolių pasisakymai parodo jų nusivylimą galimybėmis studijuoti Lietuvoje ir pasiryžimą vykti studijuoti užsienyje. Į Lietuvos aukštąsias mokyklas nepatekusį jaunimą mielai susisemia užsienio aukštosios mokyklos, kurios vertina ne tik jų bendrojo lavinimo rezultatus, tačiau ir motyvacijos bei gebėjimų atitiktį studijų programai.

Tokia selektyvi sistema Lietuvoje yra žiauri ne tik dėl to, kad apie moksleivio atitiktį studijų programai sprendžiama pagal bendrojo išsilavinimo rezultatus, bet ir todėl, kad ant vienkartinių egzaminų sėkmės kortos yra statoma jauno žmogaus ateitis. Baigusieji mokyklas neretai nemato galimybės studijuoti Lietuvoje, nes jų vieno ar kito dalyko (pavyzdžiui, matematikos) balai yra aritmetiškai mažesni, nei reikalauja nustatytas slenkstis. Iš esmės, jaunuoliai yra paverčiami balais, kurie a priori neturi nei profesinės motyvacijos, nei gebėjimų, kuriuos praryja ir išspjauna priėmimo į aukštąsias mokyklas panoptikumas. Panoptikumu žymus prancūzų sociologas Michelis Foucault pavadino institucionalizuotą žmonių kontrolės disciplinarinį aparatą, kuriame metaforinė akis stebi ir disciplinuoja kiekvieną pagal savo nustatytus numanomai objektyvius kriterijus. Ir tai yra ne kas kita, kaip, anot edukologės Lilijos Duoblienės, žmogaus teises varžantis ir asmenybės sklaidą žlugdantis įrankis.

Lietuva privalo įgyvendinti konstitucinę normą „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“. Kitaip tariant, priimti visus jaunuolius, turinčius bendrąjį išsilavinimą ir motyvuotus studijų programai ir būsimai profesijai. Žinoma, galimi papildomi specifiniai profesinio tinkamumo ir motyvaciniai kriterijai pagal atskiras studijų programas. Tikėtina, ne visi turės gebėjimų ir motyvacijos pasirinktai studijų programai sėkmingai įveikti, ne visi galės tęsti studijas, dalis atkris jau po pirmojo semestro, tačiau lygias galimybes ir šansą privalu suteikti visiems!

Tokie pokyčiai pareikalautų ir aukštojo mokslo finansavimo peržiūros. Taip būtų išspręstas mokamų (arba  studento mokamų valstybinei aukštajai mokyklai) ir nemokamų (arba valstybės mokamų aukštajai mokyklai už studentą) studijų Gordijaus mazgo nonsensas. 2009 metais įstatymu įteisintas diskriminacinis krepšelių „išradimas“ turi būti keičiamas į labiau demokratines ir liberalias aukštojo mokslo finansavimo formas.

Paradoksalu, kad toks konstitucinis, šansų neribojantis, asmens gebėjimais ir išsilavinimo bei profesinės karjeros lūkesčiais grįstas priėmimas į aukštąsias mokyklas būtų žymiai labiau liberalesnis, nei šiuo metu veikiantis neoliberaliu pagrindu sukurtas diskriminacinis, technokratinis ir biurokratinis stojančiųjų atrankos aparatas. Konstitucijos 41 straipsnio įgyvendinimas leistų Lietuvoje sulaikyti nemažą dalį jaunimo, suteikti jiems šansą išsilavinimui ir profesijai čia, Lietuvoje, ir taip realiai  parodyti, kad Lietuva myli savo vaikus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.