Prelatas V. S. Vaičiūnas: „Užaugau su kunigyste“

1622

Prof. dr. Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas kovo 7 dieną pasitiko garbingą jubiliejų – ilgamečiam Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanui, dabar – prodekanui, sukako 70 metų. „Kol nežiūriu į veidrodį – pats sau atrodau lygiai toks pats, koks buvau kadaise. Galiu pakalbėti ir tėviškai, ir vaikiškai. Bet kai pažiūriu į veidrodį – matau, kad metai vis dėlto bėga“, – atsidūsta prelatas, maloniai sutikęs duoti interviu jubiliejaus minėjimo išvakarėse.

Ruošdamasi šiam interviu paprašiau su Jumis bendravusių žmonių apibūdinti Jus kaip asmenybę. Visi pabrėžė keletą Jūsų bruožų: optimizmą, jaunatviškumą, tėvišką šilumą. Esate kunigas be melancholijos kaukės. Ar lengva tokiu išlikti?
Kunigas – toks pats žmogus, kaip ir visi. Svarbiausia – su žmonėmis bendrauti žmoniškai. Man nesvarbu, ar bendrauju su profesoriumi, ar su mažu vaiku, ar su senu, ar su jaunu. Visų pirma stengiuosi mylėti žmones. Aišku, kaip ir visiems, pasitaiko kartais supykti. Bet tikriausiai iš tėvelio paveldėjau gerą bruožą – nelaikyti to pykčio savyje. Keletą minučių papykstu, o paskui – ir vėl gerai. Svarbu pirmam ištiesti susitaikymo ranką, nusišypsoti. Toks bendražmogiškas gerumas realizuojasi krikščioniška meile.

Sunku žiūrėti, kaip dabar, XXI amžiuje, žmonės nesutelpa pasaulyje: kovoja, mušasi, žudosi. Juk iš esmės ar reikia visko tiek daug? Argi neužtenka to, ką turime? Tas nepamatuojamas žmogaus godumas! Jei pinigai, skiriami karui, būtų išleidžiami taikiems tikslams, visa žmonija gyventų rojuje. Neliktų badaujančių, mirštančių dėl nepritekliaus. Kodėl žmogui nuolat visko maža? Teisingai sakoma: nuogas atėjai – nuogas išeisi. Juk kiek žmogui tereikia? Milijono? Milijardo? Kuo daugiau turi – tuo labiau negana. Man tokie dalykai svetimi. Turbūt todėl ir atradau savo pašaukimą kunigystėje.

Ar lengva buvo apsispręsti tapti kunigu? Juk tuo metu, kai stojote į seminariją, bendra atmosfera buvo labai nepalanki: sovietmetis, draudimai, beveik prievartinis ateizmas…
Kunigystės aš nesirinkau. Aš užaugau su ja. Dar būdamas visai mažas vaikas, aš jau žaidžiau kunigą. Gimtuosiuose Šiauliuose žaisdavome su draugais. Iš mamos turimų medžiagos atraižų susikirpau, pasisiuvau kunigo rūbus. Taigi pašaukimas buvo nuo pat vaikystės. Jis ėjo kartu su manimi, mane vedė.

Ne paslaptis, kad anuomet net ateiti į seminariją jau reikšdavo savotišką kryžiaus kelią. Maskvoje buvo nustatyta, kad priimtų tik po 5 seminaristus per metus. Vienintelė Lietuvos kunigų seminarija – Kaune. Mokykloje, kai jau aiškėdavo, kad kuris nors jaunuolis nori stoti į seminariją, prasidėdavo persekiojimai, jam mažindavo pažymius, nesaldu būdavo ir klasės auklėtojai, ir direktoriui. Taigi tuos visus sunkumus reikėjo pereiti. Aš baigiau vidurinę mokyklą 1963 m., o į seminariją įstojau tik 1966 metais. Tada jau padidino kvotą iki 10 stojančiųjų per metus.

O kaip atrodė studentiški metai seminarijoje? Tai – labai uždara mokslo įstaiga, kurios vidaus tvarkos, jei ne V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, daugelis pasauliečių net neįsivaizduotų…
Žinoma, seminarijos tvarka buvo visiškai kitokia nei įprastuose universitetuose. Dabar klierikai gyvena laisviau, lanko paskaitas universitete kartu su kitais studentais. Mes gyvenome labiau uždaroje aplinkoje. Bet tai – netgi į naudą: uždarumas labiau padeda subręsti kaip asmenybei. Yra laiko susikaupti, pamąstyti, paskaityti. Į miestą būdavo galima išeiti tik kartą per savaitę, mus išleisdavo po du, laikas – nuo pietų iki vakarienės. Tiesa, būdavo ir bendrų išvykų: visus seminaristus vesdavo į Muzikinį teatrą, Dramos teatrą, koncertus, sporto varžybas. Bet tvarka vis tiek buvo nepaprastai griežta.
Ar nesunku buvo prisitaikyti prie gyvenimo išėjus iš tokios uždaros aplinkos?
Tikrai nebuvo sunku. 43 metus esu kunigas ir niekada nė akimirkos nesigailėjau savo pasirinkimo. Aišku, esu žmogus, kaip ir visi. Ne bejausmis. Žinau, kam pašvenčiau savo gyvenimą. O kad visi patiriame pačių įvairiausių jausmų – ne paslaptis. Juk net ir Popiežius eina išpažinties. Kaip ir visi katalikai.
Jūs Katalikų teologijos fakultete – beveik nuo pat Vytauto Didžiojo universiteto atsikūrimo…
Ne visai taip. Katalikų teologijos fakultetą pavadinčiau ne atkurtu, o vieninteliu fakultetu, išlaikiusiu tęstinumą per visą 50 metų laikotarpį, kai universitetas buvo uždarytas. 1940 metais, kai Lietuva buvo okupuota, pirmiausia universitete buvo uždarytas būtent Teologijos fakultetas. Tada Vatikanas jį perkėlė į Kauno kunigų seminariją. Taigi 50 metų tas fakultetas buvo seminarijoje. Ir nors mes mokėmės kunigų seminarijoje, iš tiesų įgijome aukštąjį išsilavinimą, baigėme Teologijos fakultetą.

Kai 1989 m. buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, po metų jame buvo atidarytas Filosofijos ir teologijos fakultetas, laikomas Katalikų teologijos fakulteto pirmtaku. Todėl šiemet universitetas švenčia 25 metų sukaktį, o mums sukanka 24 metai.

Taigi atsikūrus VDU, Kaune atsirado 2 fakultetai: Filosofijos ir teologijos fakultetas universitete bei Vatikano aprobuotas fakultetas kunigų seminarijoje. VDU Filosofijos ir teologijos fakulteto dekanu buvo kun. prof. Viktoras Butkus, o aš tuo metu buvau dekanu seminarijoje. Bet 1993 m. kun. prof. V. Butkus mirė, o ieškant naujo dekano nuspręsta abu fakultetus sujungti. Taip aš atėjau į universitetą, gavau užduotį: bažnytiškai sutvarkyti dokumentus ir studijų programas taip, kad liktų vienas fakultetas. Vyko sudėtingas procesas, reikėjo rašyti statutą, keletą kartų vykti į Vatikano katalikiškųjų studijų ir auklėjimo kongregaciją Romoje. Kai viskas buvo suderinta su šia kongregacija ir VDU statutu bei Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija, mūsų fakultetas tapo vieninteliu turinčiu tokį statusą fakultetu universitete. Mes esame ne universitete, bet apud universitatem – Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Didžiojo universiteto.

Katalikų teologijos fakultetas pasaulietiniame universitete tuomet buvo didelė naujiena. Ar daug entuziazmo rodė pirmieji studentai?
Nepriklausomybės pradžioje buvo labai daug idealizmo, visose srityse. Ką tik atkurta laisva Lietuva, atgaivinamos krikščioniškos vertybės, tradicijos. Pirmais metais į mūsų fakultetą stojo 150 studentų. O priimti į valstybės finansuojamas vietas galėjome tik 50. Dabar studentų skaičius gerokai sumažėjęs, bet tai yra bendros Lietuvos tendencijos. O universitetui, šiaip ar taip, yra didelė garbė, kad jame yra vienintelis Lietuvoje teologijos fakultetas.
Praėjusią vasarą visuomenei pristatėte savo poezijos knygą „Kad amžinybė būtų ne tuščia“. Kaip greta daugybės Jūsų pareigų, visuomeninės ir pedagoginės veiklos, atsirado vietos dar ir poezijai?
Vaikystė, paveldėjimas. Tėvelis mano buvo garvežio mašinistas. Atsakingos, tikslumo ir susikaupimo reikalaujančios pareigos. Ir vis tiek garsėjo kaip žmogus, turintis puikią iškalbą, gražiai dainuojantis. Tikriausiai šiuos talentus paveldėjau ir aš. Turėjau gabumų menui. Mokykloje lankiau dramos būrelį, padainuodavau. Ir poezija buvo nesvetima: dar būdamas mažas pradėjau nuo vaikiškų eilėraštukų, mokykloje turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją, kuri gebėjo įskiepyti meilę knygai, literatūrai. Mokykloje tekdavo daug eilėraščių mokytis deklamuoti mintinai. Tada pykdavom, o dabar džiaugiuosi, kad išmokau.

Vedžiau dienoraštį. Iki 16 metų jį rašiau, buvo kupinas nuoširdžių eilėraščių apie tikėjimą, pašaukimą, gyvenimą, pirmąją meilę. Tačiau kai sukako šešiolika, pamaniau, kam gi čia reikia viso to? Ėmiau ir sudeginau dienoraštį. Dabartinė poezijos knyga – jau vėlesnė kūryba, čia daug įvairioms progoms skirtų, tikslinių, sveikinimo eilėraščių. Daugelis jų ilgai gulėjo stalčiuose. Paskui mano geri bičiuliai, tarp jų – ir poetas Robertas Keturakis, paragino spausdinti.

Kokiais savo pasiekimais didžiuojatės labiausiai?
Negaliu šito pasakyti. Nekuklu save vertinti. Tegul mano darbą, pasiekimus vertina kiti. Širdžiai mieliausia veikla – kunigystė. Bet ji yra ne sau gauta, ne mano pasiekimas, o nuolatinis bendravimas su Dievu ir žmonėmis. Net ir pats mažiausias darbas, padarytas iš širdies, jei žmogui gali patarnauti – tai yra didelis dalykas. Iš puikybės ar dėl pinigų gali kažką padaryti ir likti savyje tuščias. O jei iš širdies, iš idealizmo viską darai – kas kita.
Dėkojame už interviu.

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.