Piliakalnių metai: minėjimas universitete

830

Ruošiantis artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui bei minint Piliakalnių metus, Vytauto didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas ir kūrybinė grupė Declamationes vykdo projektą Piliakalnio papėdėje. Istorijos dabartis.

2017 m. kovo 24 d. 16 val. universitete (V. Putvinskio g. 23-311) surengtas atidarymo vakaras, kurio metu pristatytas projektas, parodytas poetinis reginys …šviesa nuo Kernavės piliakalnių bei diskutuota tema Piliakalnio papėdėje: istorija ir poezija. Pokalbyje dalyvavo istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, archeologas doc. dr. Mindaugas Bertašius, literatūrologė prof. Irena Buckley, gamtininkas dr. Nerijus Jurkonis ir VDU kūrybinė grupė Declamationes.

Poetinio reginio metu skambėjo J. Vaičiūnaitės eilėraščių ciklas „Kernavė“, siejant su 80-osiomis poetės gimimo metinėmis. Gražų, poetišką ir vieningą vaizdą padėjo sukurti išraiškingai bei emocingai pasakytos eilės, muzikos garsai, apipynę bei apjungę poeziją ir subtiliai kintantys piliakalnių vaizdiniai-iliustracijos ekrane.

Antrojoje vakaro dalyje pereita prie pokalbio, kuriame ieškant sąsajų tarp istorijos ir literatūros, svarstėme įvairius istorijos interpretavimo ir vaizdavimo būdus. Vienas iš svarbesnių klausimų – ką vienas ar kitas istorinis pasakojimas gali mums atskleisti šiandien, kuo jis gali būti aktualus? Šiame lauke ne tik istorijos, bet ir literatūros vaidmuo yra nepaprastai svarbus. Ji geba senuosius istorinius pasakojimus vėl iš naujo sureikšminti, pateikti juos vis kitame kontekste, įpinant nūdienos realijų ir taip palaikyti tų pasakojimų gyvybę. Labai reikšmingas ir gebėjimas istoriją įsivaizduoti, todėl svarbų vaidmenį, kuris sužadina mūsų istorinę vaizduotę, atlieka poezija. Tačiau tiek mūsų mokyklose, tiek kultūrinėje atmintyje dominuoja politinė istorija, o tarp istorijos ir poezijos brėžiama griežta riba. Poezija, literatūrinis pasakojimas yra tiltas, gebantis suaktualinti praeitį ir suteikti faktams prasmę.

Viena iš potemių, vystytų pokalbyje – tai archeologijos ir poezijos sankirta, kuri geriausiai atskleidžia daikto prasmę, nes archeologas tuos pačius daiktus iškasa, o poetas įdeda į tekstą. Šiuo klausimu kalbinome archeologą doc. dr. Mindaugą Bertašių: atrastas artefaktas pats savaime didelės prasmės neturi. Svarbiausia archeologo užduotis – savo žinių ir vaizduotės pagalba gebėti jį įprasminti, jais remiantis sukurti pasakojimą. Archeologiniame radinyje labai giliai užkoduota informacija, kuri atskleidžia buvusius santykius tarp senovės žmonių, parodo jų mentalitetą ar kultūrą. Priartėti archeologui prie faktų reikia ne tik savo srities, tačiau ir sociologijos bei psichologijos, žinių.

Toliau, kartu su istoriku prof. E. Aleksandravičium gvildenta, kaip literatūra ir istorija persipina kuriant mitus, kurie gali užpildyti istorinio pasakojimo lūžius drauge į juos įpinant egzistenciškai svarbias reikšmes, motyvus. Žinoma, lietuviai vis dar kratosi mitų, siekia atrasti „objektyvią“ tiesą ir sunkiai suvokia subtilią perskyrą tarp mito ir istoriografinių žinių. Svarbu mokėti skirti mitą nuo disciplinuoto mokslo žodžio. Jeigu atskiriame šiuos dalykus, tuomet abi strategijos turi informacijos ir vertės. Mes, lietuviai, turime liguistą polinkį griauti mitus, legendas. Su mitologine tikrove, kad ir fiktyvia, susigyvename, o jaunoji karta tokiu būdu nėra verčiama ką nors garbinti. Praeitis dalyvauja švietimo procese ir yra labiau koreguojanti gyvenimą. Praeitis ir jos prisiminimas yra tam, kad būtų daugiau prasmių gyviesiems.

Pereiname prie literatūros vaidmens šiame diskurse. Esame linkę labai sureikšminti karų ir valdovų istoriją, kuri tarsi nuasmenina žmogų bei ištirpdo jį begalinėje statistikos jūroje. Be mažųjų istorinių pasakojimų – memuarų, šeimos istorijų – negalėtume priartėti prie tikrojo istorijos vaizdo, nes jie mums atskleidžia, kad visa istorija yra gyvenimas. Kalbinta literatūrologė prof. Irena Buckley apie tai, kaip mūsų istorinę atmintį ir vaizduotę papildo tokie romanai kaip Kristinos Sabaliauskaitės Silva rerum ir kaip literatūra padeda įsivaizduoti istoriją. Gvildenant šį klausimą aptarti trys istorinio pasakojimo konstravimo modeliai. Kalbėta apie Gintaro Beresnevičiaus kūrybą, kuris pasakojimą lipdo iš mito, etnologijos ir istorijos žinių. Puikus mažųjų istorinių pasakojimų pavyzdys – Grigorijaus Kanovičiaus romanai, be kurių būtų be galo sunku įsivaizduoti dingusį Lietuvos štetlą. Poezijoje istorija regima tarsi pro rūką, tai perteikta ir renginio metu rodytose vizualizacijose.

Aptarus archeologinę, istorinę bei literatūrologinę puses, pažymėta ir gamtinė piliakalnių pusė. Susidaro įspūdis, jog dažnai piliakalniai vaizduojami vien tik istorinių faktų kontekste, be gamtos ir augmenijos. Nors tai ir ne piliakalnis, tačiau prisimintas ypatingas jausmas, kurį Liudas Vasaris patiria lipdamas ant Aušrakalnio pasitikti aušros. Paminėtas ir ant piliakalnio augančios kačpėdėlės reikšmingumas. Gamtininkas dr. Nerijus Jurkonis pasidalino mintimis bei patirtimi iš savo perspektyvos. Piliakalnį, ant kurio užgimsta poezija, įvardijo kaip ledynmečio palikimo dalį ir vietą, kuri Lietuvoje yra visiems artima ir pažįstama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.